Juknaičių seniūnijos Tarvydų kaime, erdviame buvusios mokyklos pastate gyvena visą gyvenimą mokytoja dirbusi Eugenija Kriaučenkienė. Lapkričio 20 dieną ji pasitiko 90-ąjį jubiliejų. Eugenija prisimena, kaip beveik prieš pusę amžiaus šioje Tarvydų mokykloje rinkdavosi būriai mokinių, o juos mokė net trys mokytojos.
Dar ji prisimena, kaip režisuodavo spektaklius Mingėje, o drabužius plikomis rankomis skalaudavo žvejų išmuštose eketėse – toks nelengvas, bet kartu ir džiaugsmo teikiantis buvo jos gyvenimas. Šiandien tai tik prisiminimai, šildantys ilgais ir tamsiais vakarais.
Dirbo mokytoja
Dalį Eugenijos atsiminimų papasakojo ilgaamžės sūnus Jonas, kai buvusią mokytoją su gražiu jubiliejumi pasveikinti atvyko Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys ir socialinio darbo organizatorė Vita Gečienė.
„Žiūriu į jus ir džiaugiuosi, kad sulaukėte tokio gražaus amžiaus. Darbai padaryti, vaikai užaugyti“, – jubiliatę sveikino Juknaičių seniūnas A.Gaubys.
Eugenija gimė Telšių rajone, Smiltinių kaime. Šeimoje augo septyni vaikai.
„Sunki vaikystė buvo. Kai ji buvo maža, mirė tėvelis. mama juos augino viena. Pokario laikais vienas brolis žuvo, o visi kiti užaugo“, – mamos istoriją pasakoti pradėjo ilgaamžės sūnus Jonas. Tačiau, kad ir kokia buvo sunki buitis, Eugenijai tai netrukdė siekti mokslo. Telšiuose ji baigė mokytojų seminariją.
Mokytojauti ji pradėjo Pėteraičiuose (Pagėgių savivaldybėje), vėliau Naktiškiuose, Mingėje, kol galiausiai 1973 metų rudenį parsikraustė į Tarvydus. Čia ji dirbo iki pat pensijos, čia gyvena ir dabar.
Mokėjo linksmai gyventi
Daug metų gyvenimo kelyje ilgaamžę lydėjo a.a. vyras Jonas, su kuriuo susituokė apie 1950 metus. Jonas dirbo įvairius darbus – žuvies sandėlyje, sausinimo sistemoje, sodininku-bitininku, o paskutiniu laiku dirbo grūdų produktų kombinate.
Juodu sugyveno tris dukras ir du sūnus, sulaukė 10 anūkų. Sūnus Jonas prisimena, kai pradinėse klasėse Mingėje jį mama mokė. Kartais sūnui parašydavo ir dvejetą, nes jam labai nesisekė lietuvių kalba. Tačiau mama griežta nebuvo.
„Sakė, kad jos mama turėjo beržinę košę pasikabinusi ant sienos, o mūsų mama neturėjo“, – sako sūnus.
Eugenija buvo linksmo būdo, kompanijos siela. Gyvendama Mingėje ji režisuodavo spektaklius, į kuriuos susirinkdavo visas kaimas – mokėjo ji su žmonėmis sutarti. Dar ji labai mėgdavo knygas naktimis skaityti.
Nepaisant visų linksmybių, ilgaamžės gyvenime netrūko ir darbo. Dažnai jai tekdavo aštuonis kilometrus pėsčiomis iš Kintų į Mingę pareiti.
Sūnus prisimena, kaip vakarais, prieš temstant, mama žvejų eketėse (kuriose gaudydavo vėgeles) plikomis rankomis skalaudavo drabužius. „Ir kaip jai rankos nenušaldavo“, – stebisi Jonas.
Šiandien jis kartu su Šilutėje gyvenančiu vyriausiuoju broliu ir rūpinasi mama.
