Ilgaamžė P.Greičienė: „Gyvenimą ilgina darbas ir saikas“

95 metu greicieneIr 95-erių sulaukusi ponia gali spinduliuoti grožį ir moterišką eleganciją – tai įrodo šilutiškė Petronėlė GREIČIENĖ, kurią garbaus jubiliejaus proga praėjusią savaitę sveikino visas būrys svečių: savivaldybės ir seniūnijos vadovai, socialiniai darbuotojai, artimieji.

Itin jaunai atrodanti ir šiltai visus sutikusi jubiliatė šmaikštavo, prisimindama neseniai vieno gydytojo ištartus žodžius: „Prisipažink, kiek metų prisidėjai, kad į armiją nereikėtų eiti?..“

Į armiją eiti P.Greičienei nereikėjo, tad ir metų „prisidėti“ prasmės nebuvo. Bet ji įsitikinusi, jog gyvenimą labiausiai prailgina ir grožiui pirma laiko išblėsti neleidžia du dalykai: darbas ir saikingumas.

Artimiausias žmogus – socialinė darbuotoja

Petronėlė Greičienė šilutiške tapo tik ištekėjusi. Iki tol su tėvų šeima gyveno Gargžduose.

Jos jaunystėje darbo buvo daug, teko tėvui padėti ir vyriškus darbus atlikti, mat brolis buvo 15 metų jaunesnis. Kitų berniukų – tėvo užvadėlių nebuvo. „Anksti kėliau jaunystėje ir daug dirbau“, – prisimena moteris ir sako, jog sveikatą padeda išsaugoti darbas ir saikas.

Kartu su Petronėle augo ir kelios sesutės, bet dabar jau nė vienos nebelikę. Lanko ilgaamžę tik brolis su šeima, dar jo dukra, senolės krikštaduktė. Toli jai  – net iš Pasvalio – atvažiuoti tenka.

Artimiausias žmogus Petronėlei šiandien yra socialinė darbuotoja Jūratė Baziliauskaitė, jau keleri metai lankanti ją namuose. Tokios paslaugos vienišai moteriai teikiamos jau bene 10 metų. Ir J.Baziliauskaitė, ir Šilutės socialinių paslaugų centro direktorė Rasa Jakienė pastebėjo, jog tokių supratingų ir pakančių, kito darbą vertinančių klientų, kokia yra p.Petronėlė, reta.

„Kur mano Jūratėlė?“ – dairėsi po kambarį jubiliatė, ieškodama, jos pačios žodžiais tariant, savosios užvadėlės. „Jūratėlės jokiais būdais niekam neatiduočiau“, – čia pat priduria.

Dievulis davė ir dribtelėjo

J.Baziliauskaitė atkreipia svečių dėmesį į šeimininkės balkoną, kone lūžtantį nuo gėlių. Prižiūrėti gėles 95-erių jubiliatei jau nelengva, juolab kad ir regėjimas smarkiai nusilpo. Bet ji vis dar pati dirba šį darbą: pati kasmet atrenka sėklas ir daigelius, pati susodina.

Visos jos gėlės, pasak Petronėlės, ir šiemet gražiai sužydo prieš pat jos gimtadienį, tad dovanojo dar didesnį džiaugsmą. „Labai myliu ramunes, o gimtadieniams – bijūnus“, – prisipažino p.Petronėlė, gėrėdamasi viena už kitą gražesnėmis svečių dovanotomis puokštėmis.

Socialinė darbuotoja išduoda dar vieną savo globotinės ilgaamžiškumo paslaptį – tai, anot jos, daina. Kiek dainų moka ir į sąsiuvinius yra surašiusi P.Greičienė, pasak J.Baziliauskaitės, nesuskaičiuosi. Bet prašoma padainuoti jubiliatė nedrįsta, sako tądien esanti „taip pritrenkta garbių svečių sulaukusi, kad nebegalinti nė vienos dainos prisiminti“.

P.Greičienė išsitaria niekada nesiekusi ilgaamžiškumo. Atvirkščiai, Dievulio vis prašydavusi, kad tik šis neduotų sulaukti senatvės. O jis kažkodėl nepaklausęs – kai davęs, tai dar ir dribtelėjęs. Mat seni žmonės, Petronėlės nuomone, esantys irzlūs, kaprizingi ir nepatrauklūs.

Pagrindinis maistas – vaistai, draugė – lazdelė

Dabar ji tikina jau ir pati žinanti, kokios liūdnos esančios tos paskutinės dienos. „Skauda kojos, nusilpo akys, ir operacija nieko nebepadėtų, o pagrindinis maistas – vaistai“, – taip savo šiandieną apibūdina p.Petronėlė.

Dar kartą apsidairiusi, akimis susiranda kita savo drauge vadinamą lazdelę, be kurios ir po kambarius vaikščioti kartais būna sunku.

Dar liūdniau, kad nebegali skaityti, mat knyga visą gyvenimą buvęs mieliausias užsiėmimas po gėlių puoselėjimo. „Tikriausiai tonas knygų perskaičiau“, – prisipažįsta.

O liūdniausia, kad jau kone keturias dešimtis metų ji viena. Vyras Dominykas, su kuriuo sukūrusi šeimą kažkada atvyko į Šilutę, seniai pasimirė. „Žmonės sakydavo, kad mes panašūs buvome“, – prisimena Petronėlė. Vaikų juodu nesusilaukė.

Petronėlė ir šiandien tebegyvena tame pačiame daugiabutyje, į kurį kartu su vyru įsikėlė beveik prieš pusę amžiaus.

Dominykas tuomet dirbo Saugų vaikų globos namuose, ji rado darbą Statistikos skyriuje. Vėliau, kai nuo Šilutės ligoninės buvo atskirta tuometinė Sanitarijos – epidemiologijos stotis, P.Greičienė pakviesta dirbti ten. Vis dar geru žodžiu mini tuometinį įstaigos vadovą, a.a. gydytoją Paliciną, su kuriuo teko dirbti porą dešimtmečių.

Mena vardadienius ir tėvų istoriją

Iš jaunystės moteris dar mena vardadienius, mat kaip tik juos tuomet labiau nei gimtadienius švęsdavo. Petronėlės vardadienis – gegužės 31-ąją, netoli nuo birželio 9-ąją minimo gimtadienio nutolęs. Smagu būdavę, kai nuo ankstaus ryto girdėdavusi, kaip kaimynų jaunimas žolynų vainikus jai ant laukujų durų kabindavo.

Ilgaamžė gerai žino ir savo tėvų pažinties istoriją. Mat tėvelis, jaunystėje Amerikoje pabuvojęs bernas, apie 30-uosius metus nutarė, kad jau laikas vesti. Žmonos būtinai tik lietuvės norėjęs, todėl į gimtinę grįžęs. Vedęs tuomet vos  18-kos sulaukusią Petronėlės mamą ir netrukus jau kartu su ja vėl užjūrin patraukęs. Grįžę abu po kelerių metų, jau dviem atžalomis vedini ir trečiosios besilaukdami.

Tėvai nebuvę ilgaamžiai: tėvelis tuoj po karo miręs, mama viena tik keletą metelių pabuvusi.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.