Ilgaamžės dienas skaidrina vaikai, spauda, papūgėlės ir gėlės

Simtamete Eleonora 2012-07-08 16.13.12101-eri – tokios sukakties sulaukė šilutiškė Eleonora Stancikaitė – Mišeikienė.

Išskirtinai linksmo būdo močiutė prisimena, kad būtent jai, ypač silpnos sveikatos dukrai, tėvas kažkada jau buvo paruošęs geresnių lentų – karsteliui… Bet likimas lėmė kitaip – kaip tik vyriausioji, bet silpniausios sveikatos Eleonora pergyveno visus savo brolius ir seseris ir sekmadienį, kovo 23-iąją, atšventė išskirtinę sukaktį.

Silpniausia pirmagimė pergyveno visus

Paprašyta prisiminti vaikystę, senolė pirmiausia pasakoja apie karus. Netgi du, nes du juos ir teko pergyventi per ilgą savo amžių.

Pirmojo pasaulinio karo frontui einant pro gimtojo Vainuto miestelio apylinkes, Eleonoros tėvams teko palikti visa, kas buvo užgyventa: gyvulius, namus. Buvo priversti išvažiuoti į nežinią.

Moteris mena, kaip šalia būtiniausių maisto produktų tėvukas į arklio traukiamą vežimaitį įsidėjo ir keletą dailesnių lentų, kirvuką, vinių, plaktuką. Vaikų klausiamas, kam tie daiktai, tylėjo. Tik vėliau jie suprato, jog tai – dėl viso pikto, jei kurį kelyje mirtis ištiktų. Jis gerai žinojo, kad teks patirti ir bado, ir šalčio. O kur apsistos – niekas nežinojo: glaudėsi ir miškuose, ir pas svetimus geradarius.

Eleonora buvusi silpniausia iš visų penkių vaikų, tad ūgtelėjusi ir pati susigaudė, kad tos lentos greičiausiai buvusios paruoštos jai, apie kurią ir tėvai, ir kaimynai sakydavę: „Toji mergelė tai jau ilgai negyvens, nieko gero iš jos nebus…“
Šiandien 101-erių senolė ir pati stebisi tokiu likimo pokštu, kokio niekas tada ir įtarti negalėjo. Kaip tik Eleonora pergyveno brolius Juozapą ir Kazimierą, seseris Onutę bei Antaniną.

Jai teko palaidoti ir ilgą amžių nugyvenusius tėvus, ir savo jaunystės drauges, su kuriomis kartu ne vienerias poras vyžų nunešiojusi.

Turėjo daug pomėgiųsimtamete miseikiene

„Gyvenimas nelepino, bet ir neskriaudė“, – taip senolė apibūdina savo ilgą amželį.

Nors baigė tik tris pradžios mokyklos klases, bet prigimtinis smalsumas visą gyvenimą vedė į priekį. E.Mišeikienė visą gyvenimą skaitė rajoninę spaudą, laikraščio iš rankų nepaleidžia ir dabar.

Ilgaamžės viso gyvenimo pomėgiai – mezgimas virbalais, nėrimas vąšeliu, siuvinėjimas, verpimas, audimas ir kitokie rankdarbiai. Dukrų žodžiais tariant, mamos nėrinius, kurie puošia Šilutės, Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos ir Vainuto bažnyčių altorius, reikėtų skaičiuoti ne metrais, bet kilometrais.

„Oi, kiek tonų siūlų per jos rankas praėjo. Tą mena ir kaimynai Vainute bei Usėnų seniūnijos Meišlaukių kaime, kur ji gyveno, ir vaikaičiai, ir Londone gyvenantys provaikaičiai“, – pasakoja dukros Dana Brindzienė ir Veronika Vainorienė.  
Senolės nėriniais ne viena pažįstama mergaitė puošėsi ir važiuodama į „Dainų dainelės“ konkursus.

Puošti kitus jai taip patiko, kad darė tai su didžiausia meile ir neimdama jokio atlygio.

Eleonora sako siuvinėti pradėjusi dar būdama visai mergaičiukė, ir tie rankdarbiai taip įtraukė, kad sustoti negalėdavusi net mėnuliui dangumi pakilus…   

Ilgus metus aplinkiniai ją žinojo ir kaip išradingą vainikų pynėją, ir kaip velykinių margučių dažytoją.

Neturi laiko sirgti

Šiandien p.Eleonora sako esanti visų dėmesio centre ir jaučiasi lepinama. Ji džiaugiasi savo dukromis Kaune gyvenančia Dana ir šilutiške Veronika, didžiuojasi žentu Alvydu, 6 vaikaičių ir 7 provaikaičių gyvenimais.

Dar ir šiandien turi ilgaamžė ir savų pomėgių. Be kasdienio laikraščių skaitymo, ji pati prižiūri savo gėles ir… dvi papūgėles, kurios irgi skaidrina senatvės dienas.

„Aš neturiu laiko sirgti. Jei neturėčiau savo gėlių, rankdarbių ir paukščiukų, tada mano gyvenimas sustotų“, – sako ilgaamžė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.