95-mečio išvakarėse, spalio 20 d., pasveikinta Pašyšiuose gyvenanti Leokadija Daukšienė, kuri yra ne tik Dievo apdovanota gražia metų sukaktimi, bet ir apgaubta dukterėčios Zosės Agintienės meile ir rūpesčiu.
Linkėjimus ilgaamžei Leokadijai visos savivaldybės ir seniūnijos vardu perdavė rajono meras Vytautas Laurinaitis, Socialinių reikalų skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys, seniūnijos socialinė darbuotoja Vita Gečienė.
Pokario žaizdos
Anot giminaičių, ilgaamžės Leokadijos gyvenimas, kurio didžioji dalis prabėgo Juškaičių kaime, buvo labai vargingas. Būdama dvejų metukų ji prarado mamą, tad ir tėviškas, ir motiniškas pareigas perėmė tėtis, kuris į namus pamotės neparvedė, o dukrelei pašventė visą gyvenimą.
Tiesa, šeimoje dar buvo dvi seserys, tačiau jau tuomet, kai gimė jaunėlė Leokadija, jos buvo suaugusios ir pakankamai savarankiškos, tad savimi rūpinosi pačios.
Leokadija ištekėjo dar prieš karą, o pats skaudžiausias ir palikęs neišdildomus randus buvo pokario metas.
Vieno bulviakasio metu jos vyras pamatė, kad per laukus, nešini šautuvais, artinasi stribai. Tuomet jis, tarsi nujausdamas nelaimę, metėsi bėgti kuo toliau nuo nelauktų svečių, tačiau kulkos buvo greitesnės ir jauną vyrą pakirto amžiams.
Vėliau iš kaimynų Leokadija sužinojo, kad jos vyrą blogi žmonės, kažkuo nepatenkinti, tiesiog įskundė, tad jis žuvo net ir pats nežinodamas, už ką.
Ne veltui sakoma, kad pokaris atnešė gerokai daugiau skausmo, išgyvenimų ir kraujo nei pats karas. Šis skaudus likimo smūgis, kai buvo nušautas vyras, Leokadijai, likusiai gyventi vienai su maža, vos kelių mėnesių dukrele ant rankų, nebuvo paskutinis. Pražudę šeimos maitintoją stribai sodybos, esančios pamiškėje, nepaliko ramybėje. Iš daugelio apsilankymų vienas buvo dar skausmingesnis. Tąkart nekviestiems svečiams užkliuvo vos kelių mėnesių kūdikis, kurį jauna mama laikė savo rankose. Leokadijai net ir po daugelio metų dažnai ausyse skambėjo nuožmaus įsiveržėlio žodžiai: „Zastrieliu“ (išvertus iš rusų k. – „nušausiu“), kuriuos jis ištarė, įrėmęs šautuvą jaunai moteriai, laikančiai pusnuogį kūdikį, į krūtinę.
Norėdama apsaugoti mažylę, tąkart Leokadija nepaisė, kad už lango jau buvo gūdus ir šaltas ruduo – plonai apsirengusi ji iššoko pro langą su vaikeliu. Deja, po šio įvykio mažylė susirgo plaučių uždegimu, o netrukus ir iškeliavo Anapilin, kur ne taip seniai buvo išvykęs jos tėtis…
Užuovėją atrado pas giminaičius
Leokadija vėl liko vieniša, o jos širdyje krauju sruvo amžiams prarastų mylimų artimųjų ilgesys, jų netekties skausmas. Tačiau žmogus sugeba atrasti nepaaiškinamų jėgų nugalėti gyvenimo iššūkius ir eiti toliau.
Moteris šilumos ir užuovėjos ieškojo pas artimuosius – pas seseris Marijoną ir Nastaziją, pagyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą. Padėjo joms prižiūrėti vaikus, darbuotis namų ūkiuose.
Vėliau Leokadija įsidarbino Rusnės žuvininkystės ūkyje, gyveno Vorusnės kaimelyje, kuriame ėmė kurstyti šeimos židinį su antruoju vyru. Kartu jie susilaukė ir sūnaus.
Maždaug prieš penkiolika metų senolę priglaudė jos sesers Marijonos dukra Zosė Agintienė, gyvenanti Pašyšiuose. Nuoširdi giminaitė Leokadiją iki šiol globoja ir rūpinasi kaip savo mama.
Pasakodama apie ilgaamžės praeitį ir atsiminimus, Zosė atvirai išgyvena trapų ir skaudų senolės likimą, negailestingą praeitį ir kartu didžiuojasi, kad tokia nedidukė moterytė sugebėjo tiek daug iškęsti bei sulaukti garbingo amžiaus.
Lyg pritardama savo geradarei dukterėčiai, jubiliatė Leokadija, dar beviešint svečiams, linksmai uždainavo vieną iš mėgstamų savo dainų, taip patvirtindama, kad bet kokius gyvenimo smūgius gydo laikas ir artimųjų meilė.