„… su gimtadieniu, su gimtadieniu…“ – skambėjo liepos 31-osios vidudienį per Šilutės neįgaliųjų draugijos būstinės langus daina, skirta net dviem jubiliatėms: 80-metį tądien šventė ilgametė Šilutės ligoninės darbuotoja Stefanija PAŽERECKIENĖ, o 90-metį – mokytoja Jadvyga PAŠKAUSKIENĖ.
Neįgaliųjų draugijos nariai nutarė jau daug metų draugijos veikloje aktyviai dalyvaujančias savo nares sveikinimo ceremonijai atsivežti į savo būstinę ir surengė joms šventę su ąžuolo lapų vainikais, muzika, gėlėmis ir vaišėmis. „Džiaugiamės, kad jūs esate su mumis“, – sakė neįgaliųjų pirmininkė Laima Dulkytė ir daina pasitikę likimo draugai.
Tokios pagarbos nesitikėjusios ilgaamžės taip jaudinosi, kad net džiaugsmo ašaras braukė ir dėkojo visiems savo bičiuliams.
80-metė S.Pažereckienė: „Baisiausias laikas – pokaris“
Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Meškinės kaime augusi S.Pažereckienė į Šilutės pakraštį Traksėdžius atsikėlė prieš pusšimtį metų, vėliau persikėlė ir į miestą.
Šios jubiliatės iki šiol neapleidžia vaikystės išgyvenimai apie pokario metą Lietuvoje. Miškiniai, stribai, banditai, kovotojai, – visų jų tuomet Stefanija neskyrė, anot jos, visi buvo žiaurūs.
Prisimena, kaip atėjęs ginkluotas būrys liepdavo mamai priruošti valgio dvylikai vyrų ir būtinai – iš šviežių bulvių. O tos bulvytės dar visai mažulytės buvusios, tokios, kad norint tiek valgio paruošti reikėjo pusę lauko nukasti. Ir kasė šeima, nes žinojo, jog už nepaklusnumą gali ir su gyvybe atsisveikinti.
Kepė tiems neprašytiems svečiams ir duoną, ir lašinius ne kartą atiduoti teko. „Gal 7-8 metukai man tada buvo, bet labai įsirėžė į atmintį tas baisiausias laikas“, – sako Stefanija.
Įsiminė ir kaip mama su jos pagalba išgelbėjo vieną kaimyną nuo miškan jį išsivesti norėjusių vyrų. Tiesiog paguldė lovon, o ant viršaus mažąją Stefaniją paguldė, apklotais uždengė, o trobon sugužėjusių vyrų prašė neliesti to gulto, kur sergantis vaikas miega. Šie paklausė, taip ir išsinešdino nieko nepešę.
7-metę mokyklą baigusi, o vėliau dar ir vakarinėje mokiusis šilutiškė 26 metus atidavė mūsų miesto ligoninei – čia dirbo ir virėja, ir slauge, kai reikėjo.
S.Pažereckienė mano, kad ir ligas, ir amžių nulemia paveldėjimas. Tris sūnus ir dukrą užauginusi moteris jau sulaukė 8 anūkų ir 7 proanūkių.
90-metė J.Paškauskienė: „Gyvenimo trukmė priklauso nuo genų“
Padėkojo tėvams ir protėviams
„Esu lyg pritrenkta – tokią šventę surengėt. Ir dar su muzika. O muzika visą gyvenimą buvo su manimi. Ši neįgaliųjų draugija – vienintelis malonumas senatvėje“, – smagiai kalbėjo J.Paškauskienė.
Čia pat susirinkusiuosius „pritrenkė“ ir ji pati, pradėjusi su menkiausiomis smulkmenomis pasakoti ne tik savo vaikystės ir jaunystės nutikimus, bet ir iš tėvų bei senelių girdėtus įvykius.
„Jūs viską apie praeitį žinote iš knygų, o aš išgyvenau ir savo akimis mačiau net du karus – kai užėjo vokiečiai, o po to – rusai. Na, o apie 19 amžių viską žinau iš gyvų pasakojimų, kuriuos man perdavė tėvai ir seneliai“, – sakė p. Jadvyga. O save juokais pavadino ir „istorine seniena“, ir „naujųjų amžių istorija“.
Artimųjų prisiminimai siekdavo net baudžiavos laikus, ir Jadvyga perpasakojo, jog 1861 metais, kai buvo panaikinta baudžiava ir kunigas bažnyčioje perskaitė apie tai informuojantį dekretą, lietuviai smarkiai susijaudino: nežinomybė, kaip dabar reikės gyventi, baugino labiau nei baudžiauninkų dalia.
Lyg gyvas jos pasakojimuose ir senelis, basas pėsčiomis per gruodą parėjęs namo ir nesusirgęs, nors tiesiog be batų paspruko nuo rekrūtų. „Štai kokie stiprūs tada buvo lietuviai“, – pastebi Jadvyga.
Ji mano, kad gyvenimo trukmė labiausiai priklauso nuo genų, todėl ir jubiliejaus dieną ji padėkojo tėvams ir protėviams, „kad tų genų nesugadino“.
Vienas iš brangiausių Jadvygai baldų – iš mamos paveldėta kėdė, kuriai jau – apie šimtą metų.
Jaučia nostalgiją tarpukario Lietuvai
J.Paškauskienė sakė esanti tarpukario Lietuvos vaikas, gimusi valdant Lietuvą Prezidentui Kaziui Griniui, o augusi jau prezidentaujant Antanui Smetonai. Toji tarpukario Lietuva – nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų – jai labai brangi iki šiol.
Moteris puikiai prisimena tuometės Lietuvos priešus: kuomet ją puolė bolševikai ir lenkai, generolo Bermonto gaujos, o Klaipėdoje įsitvirtino čia išsilaipinę prancūzai. Nesutrikdama ji vardija ir visas partijas, kurioms priklausė visi to meto prezidentai.
Pasak jos, tarpukario Lietuva ypač sparčiais žingsniais žengė į priekį: buvo statomos naujos gamyklos ir ligoninės, vyko mokyklų pertvarka – pradinis mokslas buvo pertvarkytas į šešiametį. Kilo ir žemės ūkis, žmonės stengėsi pagerinti augalų, gyvulių ir paukščių veisles. Lietuviai tuomet ypač buvo raginami auginti cukrinius runkelius, o cukraus fabrikų atstovai važinėjo po kaimus, mokydami ūkininkus teisingai juos auginti.
To meto lietuviai, pasak ilgaamžės, buvo labai teisingi – dar nemokėjo vogti ir laikėsi duoto žodžio. Ji prisimena atvejį, kai net dėl nupjauto medelio vyrą taip graužė sąžinė, kad jis vis svarstė, kaip atlyginti valdžiai padarytą nuostolį. Ir atlygino.
Pasak jos, beveik visi mokiniai gaudavo nemokamus vadovėlius, gavo ir nepaprastai daug žinių. „Jau trečiame skyriuje mes turėjome žinoti valstybės biudžetą ir išvardinti visas ministerijas. Tiesa, tų ministerijų nebuvo tiek daug kaip dabar“, – prisimena J.Paškauskienė.
Visi tuomečio Seimo nariai, pasak jos, buvo labai aukštos kultūros ir baigę aukštuosius mokslus užsienyje.
37 metus J.Paškauskienė atidavė mokiniams: mokytojavo Dzūkijoje ir Šiaurės Rytų Lietuvoje, vėliau – mūsų rajono Usėnų ir Stoniškių mokyklose. Jos mokiniai buvę patys geriausi, iš jų išaugo ir teisininkų, ir mokslininkų. „Buvo ir tokių, kurie sugebėjo atsakyti į kiekvieną klausimą“, – sakė ji.
Šiandien ilgaamžė džiaugiasi trimis anūkais ir dviem proanūkiais, kurių viena – Rugilė – savo 10-ąjį gimtadienį šventė kartu su promočiute.