Erkės dar miega, tačiau medikai jau garsiai šaukia, kad dabar, kai už lango sniegas, pats metas pagalvoti apie skiepus.
Šiandien daug priešingų nuomonių – skiepytis ar ne? Skiepyti ar neskiepyti vaikus?
Medikai šiuo atveju vieningai sako, kad nieko nebegali padaryti po to, kai užsikrėtusi erkė jau įsisiurbė, o skiepai nuo erkinio encefalito apsaugo 100 proc.
Apie erkes ir jų platinamą ligą – erkinį encefalitą sklando daug mitų. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai griauna išgalvotus stereotipus ir pateikia mokslu pagrįstą informaciją.
1 mitas. Erkės atgyja gamtai sužaliavus
Iš tiesų erkės atgyja iš žiemos miego tuomet, kai temperatūra tampa teigiama. Laikoma, kad Lietuvoje aktyvusis erkių periodas trunka nuo kovo pabaigos (tiesa, šiemet pavasario šalčiai joms dar neleidžia atkusti) iki lapkričio vidurio, kai aplinkos temperatūra svyruoja nuo +5 iki -7 laipsnių, tad užsikrėsti erkiniu encefalitu tikimybė yra ir tuomet, kai gamta dar nesužaliavo, ir tuomet, kai lapai seniai nukritę ir žolė parudavo. Klaipėdiečiai aptiko įsisiurbusią erkę net gruodį.
2 mitas. Erkėmis užsikrečiama tik miške
Mūsų šalyje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse, dauguma žmonių virusu užsikrečia savo gyvenamojoje aplinkoje (sodyboje, kolektyviniame sode, nuosavo namo kieme, miesto parke). Erkės aukos paprastai tyko žolėje. Užsilipusios ant žolės lapo jos greitai pajunta žmogaus ar gyvūno šilumą ir taip patenka ant kūno. Atlikti sergamumo tyrimai rodo, kad Lietuvoje erkinio encefalito virusu infekuotų erkių yra absoliučiai visuose regionuose.
3 mitas. Greitai ištraukus erkę pavyks neužsikrėsti
Deja, erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ne tik įsisiurbus erkei. Erkinio encefalito nešiotojai gamtoje yra smulkieji graužikai (pelės, pelėnai), stambūs laukiniai ir naminiai žinduoliai (karvės, ožkos ir kt.), todėl užsikrėsti erkiniu encefalitu galima ir per nevirintą pieną. Misdamos gyvūnų krauju erkės užsikrečia virusu ir nešioja jį visą savo gyvavimo laiką. Kadangi erkinio encefalito viruso yra erkių seilių liaukose, jis perduodamas žmogui tučtuojau, kai tik erkė „įsisega“ ar prašliaužia odos paviršiumi ir ją įdreskia, todėl ankstyvas erkės ištraukimas neapsaugo nuo užsikrėtimo. Po kontakto virusas iškart patenka į odą.
Praėjus dviem ar trims savaitėms po erkės įkandimo, užsikrėtęs asmuo gali pajusti panašius į gripo simptomus: galvos skausmą, nuovargį, bendrą silpnumą, nedidelį karščiavimą ir maudžiančius kūno skausmus. Šie simptomai trunka apie savaitę.
Po to daugumai žmonių savijauta pagerėja. Kas trečiam užkrėstajam virusas gali išplisti, pasiekti smegenų dangalus ir smegenis. Taip atsitikus, po 2-7 dienų vėl pakyla kūno temperatūra, atsiranda smegenų ir jų apvalkalų sudirginimo požymių: stiprus galvos skausmas, vėmimas, galvos svaigimas; gali būti pusiausvyros, orientacijos, sąmonės sutrikimų, paralyžius, traukuliai.
4 mitas. Erkinis encefalitas visiškai išgydomas
Specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, antibiotikai neveiklūs. Vienintelė efektyvi apsisaugojimo priemonė nuo šios ligos – skiepai. Lietuvoje esančių vakcinų efektyvumas siekia 99 proc. Skiepyti galima vyresnius nei 1 m. vaikus ir suaugusiuosius nepriklausomai nuo metų laiko.
Įprastai tam, kad susidarytų visavertis imunitetas, būtinos trys vakcinos: pirmoji dozė, po pirmosios vakcinos praėjus 1-3 mėnesiams skiepijama antroji dozė, o praėjus 5-12 mėnesių po antrosios skiepijama trečioji vakcina. Apsauga nuo erkinio encefalito įgyjama praėjus dviem savaitėms po antrojo skiepo.
Yra ir pagreitinta skiepijimo schema: antra dozė skiepijama praėjus 2 savaitėms po pirmosios vakcinacijos, o trečia dozė – 5-12 mėn. po antrosios vakcinacijos.
Vaikai nuo vienerių metų skiepijami vaikams skirta vakcina.
Kas 3-5 metai reikalinga stiprinamoji vakcina. Pasiskiepyti galima visose didesnėse poliklinikose ir kitose medicinos įstaigose.
Skiepai padės išvengti šios centrinę nervų sistemą pažeidžiančios ar net mirtinos ligos. Tik 30 proc. susirgusiųjų iš ligoninės išvyksta visiškai pasveikę. Kiti 30 proc. pasveiksta per 1-3 metus. Maždaug trečdaliui žmonių, persirgusių erkiniu encefalitu, visam gyvenimui išlieka viruso sukeltos komplikacijos: paralyžiai, pablogėjusi koordinacija, galvos skausmas, nuovargis, miego, dėmesio sutrikimai, emocinis dirglumas, atminties pablogėjimas, depresija. Iki 9 proc. susirgusiųjų tampa neįgaliaisiais.