Pravažiuojant pro Inkaklius kiekvieno žvilgsnis nukrypsta į kalvą, kurioje įrengta lurdo grota su Švč. Mergelės Marijos skulptūra ir ant kalvos stovinčią koplyčią. Tai Inkaklių gyvenvietės pasididžiavimas.
Kai kuriais šaltiniais, šiemet Inkaklių lurdo grotai su Švč. Mergelės Marijos skulptūra sukanka 100 metų. Todėl norisi prisiminti šiek tiek istorijos.
Vietiniai mena regėjimus
Inkaklių lurdo istorija įdomi, nors daug kas jau nukeliavo užmarštin, ir atsekti tikrąją lurdo įkūrimo priežastį yra sunku.
Apie Inkaklių lurdą išsamią studiją pagal senųjų inkakliškių pasakojimus yra atlikusi Veronika Lileikienė. Mokslininkė pateikia net keletą Inkaklių lurdo įkūrimo versijų.
Pasakojama, kad kartą, dar caro valdymo laikais, iš geležinkelio stoties naktį ėję trys vyrai namo. Beeinant jiems ant liepos medžio pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su sūneliu, abu buvo apšviesti ryškia šviesa. Savo regėjimą vyrai papasakojo Švėkšnos klebonui, kuris ir paskatino vietos gyventojus apsireiškimo vietoje pastatyti lurdo grotą.
Anot kito pasakojimo, vienas žmogelis turėjo regėjimą: naktį jis pro įdubą einąs rišti arklių ir tuo metu toje įduboje nušvitusi šviesa. Po to iš karto pabudęs. Kitą dieną žmogelis nuėjęs pas prelatą Julių Maciejauską ir šiam papasakojęs savo regėjimą. Klebonas pasakęs, kad tai veikiausiai Švč. Mergelės Marijos noras šioje vietoje būti garbinamai.
Vis dėlto tikriausiai lurdas toje vietoje buvo pastatytas, nes buvo tam tinkamiausia vieta: tiesiausias kelias per Inkaklių kaimą, gera vieta populiarioms gegužinėms pamaldoms rengti, trykštantis šaltinėlis. XX a. pradžioje Lietuvoje plito religinė lurdo idėja. Galbūt kunigas J.Maciejauskas, norėdamas populiarinti pamaldumą Švč. Mergelei Marijai Švėkšnos parapijoje, ir paragino vietos gyventojus įkurti čia lurdo grotą.
Inkaklių lurdo statybą finansavo patys tikintieji, aktyviai aukodami pinigus, burdamiesi statybai. Statyboje dirbo daugiausia savanoriai vyrai, kurie kartu ieškojo akmenų, juos nešė, vežė prie grotos vietos.
Darydavo ir tebedaro apžadus
Taip Inkakliuose, prie plento, kalno papėdėje, kur tryško šaltinis, o šalia teka Ašva, buvo įrengta lurdo grota su Dievo Motinos skulptūra. Vieni istoriniai šaltiniai nurodo tai buvus 1913 metus, kiti – 1914 metus.
Anot inkakliškės Elenos Jucienės, 1,8 metrų aukščio Švč. Marijos skulptūrą išdrožė broliai Jakševičiai – žymūs Švėkšnos dailidės. Skulptūrą padarė beveik nemokamai, nes gyventojai jiems surinko tik dalį pinigų.
Inkaklių gyventojai pasakoja, kad skulptūros apačioje, prie Švč. Mergelės kojų, buvo įmūrytas juodas Kristaus kapo uolos akmenukas, kurį prelatas J.Maciejauskas parvežė iš Jeruzalės. Šį akmenuką žmonės bučiuoja, tikėdamiesi Kristaus ir Marijos užtarimo.
Šalia lurdo yra šulinys, seniau tai buvo šaltinis sulig žeme. Žmonės teigia, kad į jį įpilta vandens iš Prancūzijos Lurdo grotos, ir šį šaltinio vandenį laiko stebuklingu.
B.Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ mini, kad prelatas J.Maciejauskas buvo davęs įžadą pastatyti Inkakliuose koplyčią- bažnytėlę, jeigu Pirmojo pasaulinio karo metu Švėkšna išliktų nesunaikinta. Kadangi miestelis išliko, prelatas pažadą tęsėjo. Virš lurdo grotos ant kalnelio, kur buvo miškas, klebono ir kai kurių Švėkšnos parapijos ūkininkų bei Inkaklių gyventojų pastangomis greičiausiai 1922 metais buvo pastatyta koplyčia pagal Prancūzijos Lurdo koplyčios – grotos pavyzdį. 1923 metais Švėkšnos parapiją vizituodamas žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius konsekravo Inkaklių lurdo grotą.
Iki sovietmečio Inkaklių lurde vykdavo gegužinės pamaldos, visą mėnesį vakarais būdavo giedamos giesmės Švč. Mergelei pagarbinti. Į pamaldas buvo kviečiama skambinant varpu, pakabintu koplyčioje. Susirinkdavo visi – ir vaikai, ir suaugusieji, uždegdavo žvakes, melsdavosi prašydami gero oro, palaimos laukams, kantrybės ir ramybės žmonėms. Prie lurdo žmonės eidavo prašyti užtarimo šeimoms, dėkoti už patirtas malones. Buvo tikima, kad Marija žino visos gyvenvietės žmonių gyvenimo smulkmenas, paslaptis, kas ko nori, ko siekia, ko nekenčia.
Kasmet liepos 2 d. (arba pirmąjį sekmadienį po šios datos) iki Antrojo pasaulinio karo vyko Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Lurdas visada gausiai būdavo išpuoštas, degdavo žvakės.
Čia žmonės nuolat darydavo ir tebedaro apžadus: deda gėles, rožinius, karolius, melsdami išgijimo, geria šaltinio vandenį, prausiasi.
Spalio mėnesį per rožinį prie lurdo melsdavosi pavieniai žmonės, šeimomis melsdavosi namuose.
Visų šventųjų dieną lurdo koplyčioje buvo aukojamos Mišios, o po Mišių būdavo vedama procesija po kapines ir prie grotos pasimelsti už mirusius.
1933 m. Švėkšnoje vyko eucharistinis kongresas ir jo metu iš Švėkšnos į Inkaklių lurdą visą kelią ėjo procesija. Kaip V.Lileikienė pažymi, eucharistinis kongresas, vykęs Inkakliuose prie lurdo, yra vienintelis visoje Lietuvoje.
Būta stebuklingų išgijimų
Per Antrąjį pasaulinį karą daugelis inkakliškių eidavo prie lurdo grotos melsti Dievo palaimos, taikos ir stiprybės. O rusų kareiviams Marijos skulptūra tapo taikiniu. Dar ilgai buvo matyti 5 šūvių pėdsakai.
Po karo žmonės prie lurdo nebesiburdavo, nes buvo baudžiami už tai. Prie lurdo nebevyko ir pamaldos. Bet žmonės slapčia, radę tinkamą progą, nueidavo sutvarkyti jo aplinkos. Buvo tikima, kad lurdui negali nutikti nieko bloga.
Sovietmečiu norėta koplyčioje įrengti sandėliuką, tačiau to padaryti nepavyko. Sulaužius vartelius, gyventojai juos greitai sutvarkydavo.
Apie 1986 metus vaikai buvo nudaužę Marijos skulptūrai ranką, kuri netrukus buvo restauruota.
Prasidėjus Atgimimui, 1989 metais kunigo Petro Stuko rūpesčiu ir padedant vietos gyventojams buvo sutvarkyta lurdo grota ir koplyčia: iškirsti krūmai, įvestas apšvietimas, išbetonuoti koplyčios link vedantys laiptai, atkurtos skulptūros, vietoj medinio tiltuko pastatytas metalinis. 1989 m. liepos 2-ąją, atšventinimo proga, iš Švėkšnos bažnyčios ėjo procesija į Inkaklių lurdo grotą. Nuo tada vėl pradėta kasmet švęsti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidus, atgijo gegužinės pamaldos.
Nuo 1997 metų Inkakliuose, po atlaidų, pradėta švęsti ir kaimo šventę.
2013 m. lurdas ir jo aplinka buvo vėl tvarkoma, šį kartą lėšų skyrė Švėkšnos seniūnija, geranoriškai talkino vietos gyventojai. Darbais rūpinosi Švėkšnos kunigas Saulius Katkus: naujai sutvarkyta aplinka, plytelėmis išgrįstas tiltelis, atnaujinta tvorelė, suoliukai, sustiprintos grotos sienos.
Grotą ir visą aplinką ilgą laiką prižiūrėjo Teodora Šimkienė, dabar priežiūra rūpinasi Viktorija Gailienė, Ona Nausėdienė.
Žmonės tiki, kad Švč. Mergelės Marijos grota yra stebuklavietė. Kaip pasakoja inkakliškė T.Šimkienė, pats didžiausias stebuklas buvo vienos moters išgijimas. Karo laiku moteris, gyvenusi Veiviržėnuose, po gimdymo ilgai nepajėgė vaikščioti. Ilgai gulėjusi ji paprašė sūnaus, kad šis ją nuvežtų prie Inkaklių lurdo grotos. Sūnus motiną nuvežęs. Ši savo kojas nusiplovusi prie grotos esančiu šulinio vandeniu ir daugiau skausmo nebejautusi. Grįžo namo ir kai šalia nieko nebuvo, atsistojo ant kojų ir ėmė vaikščioti. Nuo to laiko moteris dažnai atvykdavo prie grotos padėkoti už stebuklingą išgijimą.
Inkaklių gyventojai visada rūpinosi ir tebesirūpina lurdo grota ir koplyčia, meldžiasi Švč. Mergelei Marijai ir tiki lurdo stebuklingomis galiomis. Lurdu pasigrožėti, pasimelsti, uždegti žvakelę, dažnai sustoja ir pravažiuojantys.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.”