Dveji metai teskiria mus nuo tos dienos, kai pažymėsime įžymiojo tautos sūnaus Vydūno (1868–1953) gimimo 150 metų sukaktį. Visa, ką šis skambų literatūrinį vardą pasirinkęs kūrėjas iš Mažosios Lietuvos padarė žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą.
Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie didžiulę Vydūno reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas.
Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ pristatymas lietuvių skaitytojui reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas. Keturis dešimtmečius trukusi dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.
Žiūrint į šį didžiulį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau, geriau įsiskaičius, tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums, XXI a. pradžios Lietuvos žmonėms, pasimetusiems nemokėjimo pasinaudoti laisve labirintuose, nemaža dalimi jos atsisakantiems, netgi nelabai suvokiantiems, kas ji savo esme yra.
Daugiau apie tai skaitykite LRT.lt straipsnyje „Įpareigojantis Vydūno palikimas“.