Šilutiškis Tomas Adomaitis (24 m.), rusniškis Domantas Laukevičius (25 m.) ir klaipėdietis Kęstutis Kvaraciejus (35 m.) šiuo metu plaukia baidarėmis Nemunu prieš srovę ir savo sunkų žygį skiria paremti Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrą bei onkologinius ligonius.
Jų iššūkio tikslas – skleisti žinią apie Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre teikiamą pagalbą ligoniams ir jų artimiesiems, rinkti aukas centro veiklai, ir, svarbiausia, paskatinti onkologinėmis ligomis sergančius žmones paskatinti nepasiduoti sraunios upės tėkmę primenančiai ligai.
Penktadienį Klaipėdoje, Danės upėje, jie pradėjo unikalų labdaros žygį „Vilties yriai Nemunu“ – 500 kilometrų plauks aukštyn Nemunu, be atokvėpio kovodami su bangomis, su priešpriešiniu vėju.
Trys entuziastai liepos 27-osios rytą sutikti Rusnės saloje ir palydėti toliau tęsti savo užsibrėžtą misiją.
Su kiekvienu yriu – į priekį
Žygio idėjos autorius Kęstutis, dėkodamas rusniškiams už šiltą priėmimą, sakė, jog pradėdami šią kelionę jie neįsivaizdavo, kaip bus iš tikrųjų, kas laukia.
Pirmoji kelionės dalis nuo Klaipėdos iki Rusnės truko beveik 14 valandų. Jau pirmomis plaukimo valandomis vyrai įsitikino, ką reiškia artimo palaikymas, buvimas šalia bei ryžtas siekti užsibrėžto tikslo.
„Pradžia buvo sunki, o šiltas jūsų priėmimas tarsi ranka nuėmė nuovargį. Pirmąjądieną marios pasitiko mus nedraugiškai – su priešpriešiniu vėju ir šoninėmis bangomis. Buvo sunku jas įveikti“, – sakė Kęstutis, prisimindamas, jog pirmus 27 km trijulė yrėsi lėtai – net 6 val.
Kova su onkologine liga, ypač pirmomis dienomis, kai sužinai, jog sergi, taip pat labai sunki, alinanti bei reikalaujanti daug dvasinių ir psichologinių jėgų. Toji kova prilygsta mažo laivelio – žmogaus – kovai su netikėtai jūroje užklupusia audra.
Anot pašnekovo, buvo baisu ir nedrąsu, ir bangos varė į neviltį. „Su kiekvienu yriu stūmėmės į priekį. Vienu metu net nesugebėjau išsilaikyti, baidarė apsivertė, teko paragauti marių vandens“, – „Šilutės naujienoms“ atviravo Kęstutis. Jis labai džiaugiasi kelionės draugais, kurie buvo šalia ir padėjo išsikapstyti. Tiesa, nors marios toje vietoje, kur apsivertė baidarė, negilios, tačiau bangos ir vėjas sukėlė daug baimės.
„Savo kailiu patyriau, kaip svarbu, kai šalia yra palaikantys žmonės“, – sakė Kęstutis.
Paskatino skaudžios pamokos
Paklaustas, kaip kilo idėja surengti vilties žygį, plaukiant baidarėmis prieš upės srovę, Kęstutis sakė, jog visa tai atsirado po skaudžios gyvenimo pamokos. Prisiminęs seną draugą Marių, su kuriuo prieš kelerius metus jam teko kartu dirbti, pašnekovas papasakojo ir paskutines jų bendravimo akimirkas. Jos, anot Kęstučio, ant širdies ilgai gulės kaip sunkus akmuo.
„Atsimenu, kai Marius man skambino, kvietė susitikti, pabendrauti… Deja, apsuptas darbų rutinos, neradau tam laiko. Vieną rytą išgirdau, kad Mariaus jau nebėra, jį pasiglemžė negailestinga onkologinė liga…“ – sakė Kęstutis, pripažindamas, jog visą gyvenimą jį lydės skaudi žmogaus trapumo pamoka. Anot jo, reikia branginti tai, kas yra šalia, čia ir dabar. Reikia gyventi, padedant artimam.
Kelionės bendražygiai rusniškis Domantas ir šilutiškis Tomas prisijungė prie Kęstučio projekto vos apie jį išgirdę. Anot Domanto, jis, kaip ir daugelis, nėra abejingas onkologinių ligų grėsmei. Vaikinui ne kartą teko išgyventi nerimą, dvasinį skausmą kartu su sergančiaisiais pažįstamais.
Tomas pasiūlymo dalyvauti projekte sulaukė būdamas užsienyje, Danijoje. Vaikinas taip pat žino, kiek dvasinių jėgų pareikalauja onkologinė liga, nes turėjo pažįstamą bendraamžę, kuri šią kovą, ačiū Dievui, laimėjo.
Beje, antrąją yrių dieną Tomas jau trynė pūslėtas nuo irklų rankas ir, kaip ir bendražygiai, jautė pečiuose sunkumą. Šilutiškiui, plaukusiam naujutėlaite baidare, šiek tiek kelionės pradžią apsunkino techniniai nesklandumai, nes, blaškant marių bangoms, išlūžo vairas. Tačiau pasiekę Rusnę vaikinai remontavo baidarę, kad ja pasiektų finišą.
Tomo žodžiai apie kelionę baidarėmis taip pat nuskambėjo kaip simboliai: „Atrodo, tiltas – čia pat, o kol iki jo priplaukėm, praėjo nemažai laiko…“
Pasitiko su meile ir rožių žiedais
Kilnią idėją plukdančius baidarininkus rusniškiai pasitiko itin šiltai. Prie senojo klevo esančią krantinę papuošę Rusnės salos ir Lietuvos vėliavomis atsiyrusius vaikinus sveikino ir negailėjo padėkos žodžių.
„Toji akimirka ateina nekviesta, nelaukta. Turbūt tada labiausiai reikia ištiestos rankos, kuri galėtų padėti, palaikyti, būti šalia. Nė vienas iš mūsų, nė viena šeima ar giminė nėra nuo to apsaugota. Šiandien, mieli vyrai, jums tariame nuoširdžius padėkos žodžius už tai, jog vieno iš jūsų galvoje gimė tokia idėja. Tie yriai prieš srovę Nemunu per visą Lietuvą atneš viltį, tikėjimą ir stiprybę, jog galima pasiryžti ir nugalėti bei paprašyti Dievo, kad šis neateitų prie mūsų durų su skaudžiomis žiniomis“, – linkėdama vyrams sveikatos ir užsispyrimo sakė seniūnė Dalia Drobnienė.
Kreipdamasi į Domantą ir pavadindama jį salos vaiku, seniūnė sakė, jog niekam iš rusniškių ne paslaptis, kad šis vaikinas užsispyrimo turi su kaupu.
Irkluotojams rusniškiai įteikė lauknešėlį, pririnko visko, ko gali prireikti kelias dienas užtruksiančioje sunkioje kelionėje: saloje išvirtos uogienės, užaugintų agurkų, rūkytos mėsos, duonos, naminio, dar šilto sūrio ir, žinoma, vaistų, kuriais kas vakarą galės pasitepti degančias nuo irklavimo rankas. Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė padovanojo tikro Rusnės punšo ir tyro vandens.
Prisimindama pavasarį, kai rusniškiai buvo kviečiami prisidėti prie visoms salos mamos skirto rožyno įrengimo, seniūnė vėl kreipėsi į Domantą. Rodydama į tris nuskintų rožių raudonas galvas seniūnė sakė, jog dabar ir ji ištesės savo pažadą.
„Atsimeni, Domantai, sakei, kaip myli savo mamą? Tu savo pažadą ištesėjai, o dabar jį ištesėsiu ir aš“, – ir perdavė savo pagalbininkėms šiuos tris žiedus, kad juos pritvirtintų prie kiekvienos baidarės, kaip meilės simbolius, lydinčius ir bent truputį palengvinančius visus sunkius yrius prieš upės srovę.
Centras – sparnai daugeliui
Atsisveikindami su rusniškiais keliautojai dalijosi informacija apie Klaipėdoje veikiantį Šv. Pranciškaus onkologijos centrą ir kvietė, kas kiek gali, paaukoti į aukų dėžutę.
„Šis centras ligoniams suteikia tikrus sparnus. Mes žemėje esame laikini, tad padėkime, kol galime“, – sakė kelionės iniciatorius Kęstutis.
Pagrindinis šių trijų entuziastų plaukimo „Vilties yriai Nemunu“ partneris yra Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centras. Jo įkūrėjai skatina bei padeda onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms nenuleisti rankų ir kovoti su neganda. Viešoji įstaiga šv. Pranciškaus onkologijos centras (toliau – Centras), įregistruotas 2005 m. lapkričio 7 d., nemokamai teikia dvasinę, psichologinę, socialinę ir informacinę pagalbą onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems, siekdamas sušvelninti ligos pasekmes.
Tikslo sieks iki galo
Labdaros žygio metu D.Laukevičius, T.Adomaitis ir K.Kvaraciejus susitiks ir su Panemunės, Smalininkų, Veliuonos, Raudondvario, Kauno, Birštono, Alytaus, Merkinės bei Druskininkų gyventojais, kuriems taip pat pristatys Šv. Pranciškaus onkologijos centro idėjas, kvies paremti, prisijungti ir prie savojo plaukimo, ir prie kitų Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro akcijų, kurių rengiama iš tiesų nemažai. Irkluotojai tikisi, kad jų žygis nebus vienkartinė akcija – galbūt kitais metais iššūkio estafetę perimtų kiti irkluotojai.
Baidarininkai 500 km distanciją planuoja įveikti maždaug per 10 dienų. Jei srovė ir vėjas nesugadins planų, maždaug rugpjūčio 4 d. bus pasiekta finišo linija. Anot Kęstučio, kelionė tęsis tiek, kiek reikės, net jei bangos ir vėjas bus nepalankūs, kelionė bus pabaigta.
Norintieji prisidėti prie akcijos „Vilties yriai Nemunu“ ir finansiškai paremti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, kuris išsilaiko iš aukų, gali paaukoti pavedimu į sąskaitą banke:
VšĮ Šv. Pranciškaus onkologijos centras, Savanorių g. 4, Klaipėda, LT92291;
Įmonės kodas: 300502187, AB DnB bankas, sąskaitos Nr. LT68 4010 0418 0033 2253 SWIFT: AGBL LT2X
Mokėjimo paskirtyje parašykite „Vilties yriai Nemunu“.
Taip pat aukoti galima portale aukok.lt
Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų“ Facebook albume!