Kilometrą į vakarus nuo Švėkšnos, Pavilnučio kaime, visai prie miško, gyvena menininkai – Irena ir Dainius Šarkai. Dainius kalviauja, o Irena – iš prigimties ir pagal išsilavinimą menininkė. Menininkė atradusi ir įvaldžiusi savąją laiko valdymo formulę. Menas Irenos gyvenime nėra nei hobis, nei darbas, tai yra jos esatis, gyvastis, tiesiog jos sąmonė.
Apie Ireną
Gimusi po Jaučio ženklu, Klaipėdos rajone, kiek daugiau nei prieš pusšimtį metų. 1988-aisiais baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, įgijo meninio metalo apdirbimo ir juvelyrikos specialybę. Po studijų dešimtmetį skyrė keramikai, vėliau ėmėsi tapybos, piešimo, skrynių restauravimo, juostų rišimo, siuvinėjimo, kalvystės ir dar daugybės kitų amatų bei menų. Kartu su sutuoktiniu Dainiumi užaugino dukrą ir sūnų, gyvenančius savarankiškai. Nors vaikai augo menu alsuojančioje aplinkoje, bet nė vienas meno keliu nepasuko. Kelerius metus, nuo 1994-ųjų, Irena buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narė, pastaruoju metu – laisvoji menininkė.
Visą gyvenimą Irena daug skaitė, knyga ir šiandien artimiausia jos draugė. Vienos knygos buvo svarbios vienu gyvenimo laikotarpiu, kitos kitu, bet visada pirmenybė teko istorinėms. Pasak Irenos, knygos apie istoriją nebūtinai yra nykios ir nuobodžios kaip mokykliniai vadovėliai, tai ir grožiniai romanai, ir autentiški memuarai.
Irena energijos semiasi rinkdama vaistažoles, augindama sodinukus, klajodama po senąsias kapinaites. Tiesiog dievina patirtis gamtoje, jaučiasi tikru gamtos kūdikiu. Negali ramiai praeiti pro akmenį ar akmenų krūvą, turi pažiūrėti, gal kokį namo „parsives“ ir apgyvendins išpuoselėtoje sodyboje. Atrodo paprasti tie Irenos hobiai, bet tiek daug sakantys apie ją. 
XXI amžiuje sutikti žmogų, kuris neturėtų ir nesinaudotų išmaniuoju telefonu, planšetiniu ar nešiojamuoju kompiuteriu, šiek tiek keista, ar ne? O Irenai mūsų „apsiginklavimai“ išmaniosiomis technologijomis kelia šypseną. Kam? Kažkada, kai dirbo Klaipėdos rajono amatų centre, privalėjo turėti mobilųjį telefoną. Juokdamasi pasakoja, kad per tuos darbo metus taip nė karto juo ir neatsiliepė, tiesiog užmiršdavo, kad toks daiktas jos gyvenime egzistuoja… „Svarbiausia visada su savimi turėti rašiklį“, – teigia ji.
Aplinka
Baigė studijas, ištekėjo ir sugrįžo į Klaipėdos rajoną. Savo šeimos lizdą pradėjo kurti Dituvoje. Ilgainiui toje suspaustoje erdvėje darėsi ankšta, norėjosi daugiau gamtos, laisvės. Gal prieš 18 metų, nusipirkę sodybą Pavilnučio kaime, netoli Švėkšnos, abu su Dainiumi pradėjo kurti naują gyvenimo etapą. Sodyba didelė – užima tris hektarus. Šalia miškas, laukai, paukščiai – viskas alsuoja natūralia gamta. Visa aplinka – tarsi rojaus kampelis, kuriame rupšnodamos žolę didžiuliame aptvare vaikštinėja avelės. Irena švelniai pakviečia: „Mergytės, mergytės…“ Akimirksniu subėga šaukiamos, romiai apžiūrinėja koks svečias ir su kokiais kėslais atėjo, smalsauja, leidžiasi glostomos, tikisi skanėsto. Glostai minkštą avelės galvą, žiūri į jos tyras akis ir nejučia patiki, kad nereiks nei Kūčių nakties laukti – ši miela rojaus kampelio gyventoja ims ir prabils…
Sodyboje auga apie 70 rūšių augalų. Irena atvirauja, kad daug jų daigelių pati iš sėklų išaugino. Vedasi parodyti savąjį augalų daigynėlį. Iš nuostabos aikteli – egzotika! Retieji augalai stiebiasi, dygsta, auga tvirtėdami.
O kiek sodyboje poilsio kampelių, slaptų vietelių! Stalelis daržovėms, vaisiams ar grybams valyti, arbatos gėrimo suolelis, pavėsinės, išskaptuotas ąžuolo Baublys, suolas po putinais. Visko net neišvardinsi. O akmenų! Vienas už kitą įdomesnių, nuo į delną telpančio iki žmogaus ūgio. Kiekvienas turi savo istoriją, kurią kruopščiai saugo Irena, visiškai nenorinti šiomis istorijomis su kitais dalintis.
2012 metais Irenos ir Dainiaus Šarkų sodyba pelnė gražiausios Švėkšnos seniūnijos sodybos vardą.
Kūrybos pasaulis
Kūrybos pasaulis yra labai jautrus. Apie Kūrėjo atvaizdą, atsiskleidžiantį kūrinyje, apie meną saugantį tautos sielos pradmenis, apie pačios menininkės kūrybinį augimą junti iš to, prie ko prisilietė jos rankos: prikeltos gyvenimui skrynios, iš eglės šaknų nupinti padėklai ir krepšiai, iš medžio išskaptuoti indai, rankomis rištos tautinės juostos, nukalti baltiški papuošalai, siuvinėti ir piešti paveikslai, visokios kitokios grožybės namų aplinkai.
Ant stalo, sienų, stalčiuose, skryniose pilna eskizų ir piešinių. Piešiniuose karaliauja gėlės ir žolynai, portretai, mistifikuota abstrakcija, autentiški senieji kapinių kryžiai. Tačiau be abejonės Irenos kūryboje dominuoja, vis tik, gamta.
Pasak Irenos, jokia veikla jai negali atstoti piešimo. Piešinys ta erdvė, kurioje menininkė išsilieja, išsitaško spalvomis. Jei to nepadarytų, galvą susprogdintų susikaupusios mintys. Mintis menininkė suguldo eskizuose, vėliau pastarieji virsta piešiniais. Ne visada ranka spėja paskui mintį, o ir nusibostų, pavargtų, jeigu vien tik pieštų. Todėl vieną kūrybos rūšį keisdama kita, neišsisemia ir nepritrūksta naujų idėjų. Visi Irenos tapyti paveikslai, nufotografuojami ir kruopščiai saugomi nuotraukų albume.
Talentinga ir darbšti menininkė yra surengusi daugiau kaip 30 parodų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Kitų metų planuose – surengti parodą apie senuosius geležinius kryžius ir mažąją architektūrą Šilutėje.
Kūryba įvairiapusė – nuo šiltų, spalvingų ir realistiškų tapybos darbų iki dinamiškų grafikos abstrakcijų. Dalį Irenos darbų yra įsigiję kolekcionieriai, dalis iškeliavę į užsienį.
Įdomu, kaip parodų lankytojai vertina jos meną? „Žmonės visokie ir kiekvienas turi savitą meno suvokimą. Vienam – gražu, o kitam to meno visai nereikia. Tie, kam reikia, ateina pasidžiaugti, nusiperka patikusį“, – patikina menininkė.
Kūryba Irenos gyvenime variklis, skatinantis tobulėti, siekti aukštesnių tikslų ir vis atrasti kažką naujo.
Atsisveikindama su menininke imu suvokti, kad kūryba – ne tik aukštesniųjų jėgų jai duotos galios, bet ir kasdienės pratybos, nuoširdi draugystė su savo vidiniu, neišsemiamos kūrybingumo versmės, „aš“.