Iš Rusnės kilęs boingų pilotas: „Siekti svajonės niekada nevėlu“

„Kiekvienas skrydis yra egzaminas, nes kiekvieną kartą būna kitoks. Gali būti tas pats oro uostas, bet pūs kitos krypties vėjas, bus šalčiau arba šilčiau. Skrendant viskas keičiasi labai dinamiškai, čia reikia greitos reakcijos ir sprendimų priėmimų“, - sako boingų pilotas Remigijus Slepakovas.
Boingo pilotas

Iš Rusnės kilęs pilotas žino, kaip į 10 kilometrų aukštį pakelti 79 tonas sveriantį lėktuvą, kuriame suraizgyta 80 kilometrų laidų, kuris ore išvysto 800 km/h greitį. Kiekvieno skrydžio metu jis atsakingas ne tik už save, bet ir įgulos narius, 200 keleivių.

Skraidyti buvo Remigijaus svajonė nuo 15 metų, tačiau tam, kad ji išsipildytų prireikė 30 metų. Teisės magistro laipsnį turintis ir daug po pasaulį keliavęs vyras sulaužė standartus ir boingo pilotu tapo būdamas 45-erių. Jis tikras, kad savo svajonės siekti niekada ne vėlu, reikia turėti tik didelį norą.
Karo aviacijos studijas teko nutraukti
98163643 559035924752315_4356698912485015552_n
Remigijus gimė ir augo Rusnėje, vaikystėje niekuo nesiskyrė nuo savo bendraamžių.

Kartą būdamas 15 metų jis išgirdo, kad danguje virš salos kažkas birbia – praskrido lėktuvas su sklandytuvu. Tąkart ir gimė didžioji Remigijaus gyvenimo svajonė, tą vasaros dieną jis sau pasakė, kad būtinai skraidys.

Smalsumas jį atvedė į Armalėnų aeroklubą, kur vyko skraidymai sklandytuvais. Paaugliui ši veikla pasirodė be galo įdomi, daug naudingų patarimų jis gavo iš pirmojo instruktoriaus Alekso Karalavičiaus, taip pat Juozo Aleknavičiaus, Vytauto Šveikausko. Lankydamas klubą antrus metus, Remigijus jau turėjo savo sklandytuvą, jį prižiūrėjo, tvarkė techninę dalį. Keturis metus jis skraidė Armalėnuose ir jam puikiai sekėsi.

Baigęs vidurinę mokyklą rusniškis išvažiavo studijuoti į Rusiją, karo aviacijos mokyklą. Ten prabėgo du metai. 1991 m. Remigijus įstojo į aukštąją karo aviacijos mokyklą Černigove, Ukrainoje. Tai buvo perversmų laikmetis, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Remigijui pasakė, kad jis jau yra kitos valstybės pilietis ir jeigu nori mokytis turi du variantus: arba priimti Rusijos pilietybę, arba valstybė turės apmokėti jo mokslus. Tad studijas aukštojoje karo aviacijos mokykloje teko pamiršti jų dar nepradėjus.

Dirbo Vokietijoje, JAV

Kadangi po Sovietų sąjungos griūties Lietuvoje buvo sunku rasti darbą, Remigijus išvažiavo į Vokietiją, kurį laiką ten gyveno ir dirbo. Grįžęs į Lietuvą dvi kadencijas dirbo Prezidento Valdo Adamkaus apsaugoje. Taip pat įstojo į universitetą, įgijo Teisės bakalauro laipsnį.

Pasibaigus antrajai Prezidento kadencijai, rusniškis išskrido į Ameriką, kuri tuomet lietuviams buvo nepažintas kraštas, o daugeliui – svajonių šalis.

„Viskas buvo aptverta sienomis, mes nieko nematėme, norėjau pažiūrėti, kaip ten gyvenimas vyksta“, – atvykimą į JAV prisimena Remigijus. Pradžioje jis dirbo statybose Niujorke, vėliau persikėlė į Čikagą, kurį laiką į Lietuvą vežiojo automobilius. Dirbdamas Čikagoje jis ir mokėsi, baigė anglų kalbų mokyklą. Laisvalaikiu domėjosi senoviniais automobiliais.

2008-aisiais Remigijus grįžo į gimtinę, baigė Teisės magistro studijas, dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje. Ilgainiui jis sako supratęs, kad ne jam darbas sėdėti prie kompiuterio…

Jis prisimena, kaip į „Google“ paieškos sistemą įvedė žodžius „skraidymas Lietuvoje“ ir už pusvalandžio jau buvo surastoje skraidymo mokykloje. Daugiau klausimų nekilo – jis nusprendė mokytis. Kad gautų piloto licenciją, jis studijavo Vilniuje, Berlyne, Varšuvoje, skraidė Islandijoje.

Per egzaminus – tūkstančiai klausimų

Kai pradėjo mokytis privačioje pilotų mokykloje, Remigijui buvo 42 metai. 45-erių jis jau pradėjo skraidyti boingais.

Siekti svajonės ir įgyti piloto licenciją nebuvo lengva. Pradžioje jis turėjo įgyti privataus piloto licenciją, o vėliau leidimą skraidyti „Boeing“ klasės lėktuvais. Tai pareikalavo ne tik dvasinių, bet ir finansinių resursų.

Remigijus turėjo išlaikyti 14 aviacinių egzaminų. Vien aviacinės meteorologijos kursas truko porą mėnesių. Tai buvo labai sunkus egzaminas, kurį sudarė 1500 klausimų su 4 galimais atsakymais. Norint būti pilotu, reikia ir puikiai išmanyti anglų kalbą (beje, rusniškis moka keturias užsienio kalbas).

Savo įgūdžius, kaip ir kiti kompanijos pilotai, kasmet Remigijus dar patikrina specialiuose kompanijos mokymuose. Jis sako, kad kiekvienas skrydis yra kaip egzaminas, kuriam jis ruošiasi po dvi valandas, studijuoja skrydžio planą, oro ir vietovės sąlygas.

„Kiekvienam skrydžiui reikia pasiruošti. Turiu žinoti kur skrendu, ką reiks daryti, į kurią pusę lėktuvą sukti. Gali būti tas pats oro uostas, tačiau skirtingos meteorologinės sąlygos. Viskas keičiasi labai dinamiškai. Kol aš viską susirašau į lapą praeina dvi valandos“, – sako jis.
DSC06549-1Įdomu, kad 10 km aukštyje boingas išvysto 700 – 800 km/h greitį, jo tūpimo greitis apie 350 km/h. Lėktuve kaskart skrenda apie 200 žmonių.

Jeigu sveikata leis, Remigijus žada skraidyti iki 65-erių, o tada sieks instruktoriaus darbo. Jis sako, kad lėktuvai jį traukia kaip magnetas, patinka būti oro uostuose, kur gaudžia reaktyviniai varikliai, patinka skrydis, patinka stebėti vaizdą pro langą.

Dažniausiai rusniškis skraido iš Europos, tenka nukeliauti į kai kurias Afrikos šalis, Rusiją. Ilgiausi jo skrydžiai truko apie 5 valandas, pavyzdžiui iš Kretos į Rusiją arba iš Beiruto į Rygą.

Karantino metu perskrido Lietuvą

Prieš paskelbiant karantiną, kovo 11 dieną Remigijus grįžo į Lietuvą. Tada kaip tik buvo pasibaigę „Corendon airlines“ kompanijos, kurioje jis šiuo metu dirba, mokymai Turkijoje. Tada jis neįtarė, kad Lietuvoje teks užsibūti tiek ilgai.

Prienų rajone esančiame Pociūnų aerodrome su draugu jis turi lėktuvą. Kad neprarastų skraidymo įgūdžių, o ir šiek papramogautų, draugai išilgai perskrido Lietuvą. Savo kelionę susuko į smagų filmuką „Cross country flight“.

Tai buvo smagios dienos. Pilotai aplankė Remigijaus draugo tėvus Šiaurės Lietuvoje. Kadangi arti nebuvo aerodromo, lėktuvėlį nutupdė laukuose. Draugo mama atnešė kotletų ir juos suvalgė tiesiog po lėktuvo sparnu. „Tai buvo fantastiška“, – prisimena Remigijus.
Jis aplankė ir Rusnėje gyvenančius savo tėvus Povilą ir Jadvygą. Tiesa, čia ne atskrido, o atvažiavo automobiliu. Jis sako, kad kai nusileidžia nuo Rusnės tilto ir pamato pirmąjį gandralizdį, apima jausmas, kad jau namai. Saloje jis mėgaujasi tyla ir ramybe, tėvų draugija.

„Mes labai turtingi ir nelabai įvertiname tokius dalykus, kaip tyla, ramybė, supanti gamta“, – sako daug pasaulio matęs pilotas.

Savo atostogas Rusnėje Remigus praleido fotografuodamas mūsų krašto gamtą, unikalius pastatus bei ant jų išlikusius vokiškus užrašus. Šias nuotraukas jis nusiuntė ir kompanijos bendradarbiams, tai jiems padėjo pažinti kraštą, iš kurio kilęs lietuvis pilotas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.