Ilgametis ornitologas pasakoja, jog pirmieji sparnuočiai gimtinėn sugrįžo dar sausio pabaigoje – jau tada smalsiausi gamtininkai girdėjo didžiosios ir mėlynosios zylių giesmeles.
Krankliai ir jūriniai ereliai jau krauna lizdus, jiems tinkamos vietos nendrynuose jau ieško ir pilkosios žąsys. Pastarosios gimtinėn irgi sugrįžo dar sausio pabaigoje, ir joms, pasak V. Jusio, tai visai nėra anksti. O šiuo metu apsemtose Sausgalvių pievose žąsų – pilkųjų, želmeninių ir tundros – jau klega tūkstančiai.
Tūkstančiais galima skaičiuoti ir gulbes, galima matyti ir būrius pempių, yra gervių. Tik pirmaisiais pavasario pranašais vadinamų vieversėlių dar nedaug, nors pirmieji buvo pastebėti irgi dar vasario pradžioje. Matomi ir pavieniai varnėnai, girdimi strazdai, šakas snapuose jau nešasi juodvarniai.
Nuo 1981-ųjų Ventės rago ornitologinėje stotyje paukščius žieduojantis V. Jusys dar kartą primena, kad nei pavasario, nei rudens – ankstyvi jie bus ar vėlyvi – nei paukščiai, nei jis pats neprognozuoja. O tikrasis pavasaris, anot jo, ateina tada, kai grįžta gandrai.
„Paukščiai tik naudojasi esama situacija: kai oras sušyla, jie skrenda namo, o kai vėl atšąla, jie vėl suka į pietus. O pavasaris? Manau, kad jis tikrai bus tris kalendorinius mėnesius – kovą, balandį ir gegužę“, – šmaikštauja jis.
Pasak ornitologo, sparnuočiai labai reaguoja į oro pasikeitimus: tik labiau atšyla, ir jie jau ir skuba švęsti pavasarį – suka namo, pasigirsta tuoktuvinės giesmės. Bet vos tik atšąla, jų būriai vėl traukia piečiau. V. Jusys primena bene 1984-ųjų balandį, kai daugelis sparnuočiai jau perėjo, ir staiga atšalus bei prisnigus daugelis jų žuvo.
