Iš Ukrainos grįžęs  gydytojas P. Piesliakas:  „Neįsivaizdavome, kad bus taip beprotiškai baisu“

Nė savaitė nepraėjo, kai iš misijos rusų brutalios agresijos siaubiamoje Ukrainoje sugrįžo 12-a Lietuvos medikų.
Paulius su legendiniu Gyvačių salos didvyriu Romanu Grinovi.
Tarp jų – ir rusniškis Paulius Piesliakas, traumatologas, prieš kelerius metus dirbęs ir Šilutės ligoninėje. Išvykdamas jis pažadėjo, kad grįžęs pasidalins su „Šilutės naujienomis“ savo patirtimi ir įspūdžiais. 
Šiandien gydytojas neslepia, jog žinojo, kad bus nelengva, bet kad taip baisu – nemanė nė vienas misijos dalyvis. O vienas maloniausių įspūdžių – susitikimas su Gyvačių salos didvyriu, okupantų laivą pasiuntusiu šiandien jau visam pasauliui žinoma kryptimi…
Buvo kelios priežastys

Paklaustas apie apsisprendimą, kodėl ryžosi vykti į Ukrainą, Paulius sakė, jog tam priežasčių buvo daug. Viena jų – padėti šaliai tuo, ką sugebi geriausiai. „Vieni padeda rūpindamiesi humanitarine pagalba, kiti prisideda priimdami savo namuose karo pabėgėlius.

Mano pagalba šiai šaliai buvo padėti savo profesiniais įgūdžiais“, – sako medikas. Pamatęs kvietimą vykti medikams savanoriauti ir padėti ukrainiečiams, Paulius nedvejojo. Parašęs Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui laišką, jau už kelių dienų sulaukė patvirtinimo, jog jis priimamas į savanorių medikų komandą. Beliko tik laukti, kada reikės išvykti.

Pašnekovas prisipažino, kad jo, kaip traumatologo, patirtis yra nemenka. Dar būdamas rezidentu gavo nemenką patirtį apie metus dirbdamas Nudegimų skyriuje. Jis taip pat yra išlaikęs tarptautinius vaikų ir suaugusiųjų gaivinimo sertifikatus. Antrąja priežastimi, kodėl ryžosi vykti į Ukrainą, Paulius įvardijo neįkainojamą patirtį. Ne paslaptis, jog tai, ką medikams teko išgyventi, kokią pagalbą teikti – tikrai nėra kasdienybė. Anot pašnekovo, karo traumos yra visiškai kitokios, nei patirtos taikos metu.

Būtent todėl galimybė dirbti mediku Ukrainoje jam suteikė naujos patirties ir leido pasitikrinti save – kaip atlaikyti nežmonišką stresą, didžiulį psichologinį krūvį, kai visuomet reikia būti pasiruošus ir skubėti į pagalbą, dirbti be poilsio dienų, dienomis ir naktimis. Paulius pasidalijo ir tuo, jog jiems teko atlikti ne vieną operaciją, kai už lango kaukė pavojaus sirenos, perspėjančios apie prasidėsiantį bombardavimą kažkur netoli.

Jautėsi pavėlavę

Savanorių lietuvių medikų komanda Ukrainoje praleido tris savaites. Pirmąją – Kyjive. Anot Pauliaus, misijai prasidėjus šalies sostinę jie pasiekė vakare, kai jau buvo komendanto valanda. Pirmiausia atvykusiesiems atmintyje įstrigo tokio didžiulio miesto tuščios gatvės ir daugybė įrengtų blokpostų. Tiesa, tuokart patys aršiausi ir intensyviausi karo veiksmai nuo Kyjivo jau buvo atitraukti, tad šiuo atžvilgiu medikų komanda kaip ir savotiškai buvo „pavėlavusi“.
Po savaitės lietuviai medikai buvo pakviesti vykti į kitų regionų ligonines, kur tuo metu labiausiai reikėjo pastiprinimo. Viena delegacijos dalis išvyko į Vinycią, netoli Moldovos sienos, kita, tarp kurių buvo ir rusniškis Paulius, tarpininkaujant Ukrainos sveikatos ministerijai, sulaukė pasiūlymo vykti į Čerkasus. Nuo šios apskrities tuo metu aršiausios kovos vyko už 70-100 km, o toks atstumas reiškia, kad įvykiai yra čia pat.
Lietuviai medikai visos misijos Ukrainoje metu dirbo civiliams gyventojams skirtoje ligoninėje. Pasak Pauliaus, karo ligoninėse dirba tik karinį laipsnį turintys medikai. Net patys ukrainiečių medikai, neturintys tokio laipsnio, negali dirbti karo ligoninėse.

Darbas ištisą parą

P. Piesliakas matė daug sunkiai suluošintų žmonių, kuriems sužeidimų pasekmės išliks visam gyvenimui.
Pradėję dirbti Čerkasų ligoninėje lietuviai pajuto visai kitokį darbo krūvį ir jau susidūrė su tikru žiauraus karo veidu. Kokius pacientus, civilius ar kariškius, jiems teko gydyti, operuoti, medikai neklausinėjo, juk ne to ir buvo atvykę. Svarbiausias uždavinys buvo suteikti visokeriopą pagalbą, kad sužeistajam nekiltų pavojus sveikatai ir kad vėliau jis patirtų kuo mažiau potrauminių komplikacijų. Vienas faktas buvo aiškus, kad čia buvo atvežami pacientai, tarp kurių 90 proc. buvo patyrę sužalojimus karo zonose, rusų išpuoliuose, bombardavimuose. Paprašytas pasidalinti patirtais įspūdžiais, Paulius atsakė: „Aš tikrai maniau, kad bus baisu. Bet kad bus taip beprotiškai baisu, neįsivaizdavome turbūt nė vienas“…
Anot pašnekovo, bene sunkiausia šioje misijoje buvo psichologinė įtampa. „Dažnai apimdavo jausmai, kuriuos išgyveno E. M. Remarko knygos „Laikas gyventi ir laikas mirti“ personažas. Rodos, čia vienoje pusėje vyksta kraupus karas, o kitoje – žmonės bando gyventi normalų gyvenimą. Gyvenant tokiame karo sukeltame chaose, taip visi jausmai susimaišo, kad realiai darosi tikrai baisu“, – sako gydytojas.
Darbo krūvis dvi savaites Čerkasų ligoninėje dirbusiems savanoriams buvo didžiulis. Ir dieną, ir naktį jiems teko atlikti daugybę ir įvairių operacijų, nemažai pacientų buvo patyrę kasetinių bombų sužalojimus. Tokių bombų skeveldrų medikai ieškojo įvairiose sužeistųjų kūno vietose. Daug pacientų buvo patyrę ir veido traumas. „Nors dauguma sužalojimų paprastam žmogui atrodytų kraupūs, medikui – gal ne tiek. Tačiau svarbiausia, kad aš, kaip ortopedas žvelgdamas į traumas ir galvodamas apie tolimesnę perspektyvą dėl funkcijų išsaugojimo mačiau labai daug tragiškų likimų ir liūdnų pasekmių“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, patirti sužalojimai paliks labai daug suluošintų žmonių.

Galvoja tęsti misiją
Grįžusį iš misijos gydytoją P. Piesliaką pagerbė Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys ir Ministrė pirmininkė I. Šimonytė.

Viena sudėtingiausių misijoje buvo paskutinė savaitė Čerkasuose, kuomet suintensyvėjo karo veiksmai šiame regione. „Buvo rimta“, – sako Paulius. Įsimintiniausias momentas – kai atliekant 6-ame ligoninės aukšte operaciją, sukaukė pavojaus sirena. „Visi sustingome ir žiūrėjome pro langą. Kas dabar bus? Ta akimirka – visiška nežinia“, – prisimena medikas. Jam ir kolegoms ne kartą teko išgyventi nežinios ir bejėgiškumo jausmus – ar bomba nukris ant stogo ir tavo gyvenimas už sekundės nutrūks, ar ji driokstels kažkur netoliese.

Paklaustas apie bendras Ukrainoje nuotaikas, Paulius sakė, kad tą jausmą nusakyti sudėtingiausia. Anot jo, ukrainiečiai tikrai žino, kas yra lietuviai ir mūsų šaliai jie visi jaučia didelį dėkingumą už tai, kad Ukraina nėra palikta viena. Įspūdį Pauliui paliko ir gerai paruošti ukrainiečių kariai. Tai – profesionalai, su visa kario ekipuote. Net ir civilio rūbais apsirengusį karį Ukrainoje galima atpažinti iš tvirtos laikysenos ir sudėjimo.
Pasak pašnekovo, ukrainiečiai medikai yra aukštos kvalifikacijos. „Neužmirškime, kokia Ukrainoje šiuo metu situacija. O tenykščiai medikai, turėdami tokias priemones, kurios yra jų ligoninėje, daro tikrus – nerealius stebuklus“, – sakė rusniškis.
Paskutinę dieną Čerkasuose lietuvių medikų laukė siurprizas. Traumatologijos skyriaus vyr. gydytojas juos pakvietė į susitikimą, bet neišdavė paslapties, su kuo medikai susitiks. Kai visi atvyko į susitikimo vietą, pamatė laukiantį Ukrainos didvyrį, Gyvačių salos legendinį karį Romaną Grinovi, pasiuntusį rusų karo laivą tinkama kryptimi. Šis susitikimas buvo palydėtas smagiais lietuvių šūksniais ir gausybe asmenukių su didvyriu.
Nors trys savaitės Ukrainoje lietuviams medikams tikrai buvo vienos iš sunkiausių bei neįprasčiausių darbe, tačiau jie jau vėl šnabždasi apie galimybę ten sugrįžti. „Tai – tarsi narkotikas, kai, kartą paragavęs, tampi priklausomas. Nesvarbu, kad atsirado galvoje naujų žilų plaukų, bet tikiuosi, kad mes vėl ten išvyksime“, – sakė P. Piesliakas.