Įsilieti į Šaktarpio linksmybes panoro ir atplaukę ledai

Saktarpis IMGP1195Šeštadienį nuo pat ankstyvo ryto išsijuosę Rusnės kaimelių kulinarai ir amatininkai plušo prie senojo Peterso tilto Rusnėje, kad pakviestų visus į pavasariškąją salos šventę. Darbavosi iš peties: jau per pietus atvykusiųjų į Rusnę nosis iš tolo maloniai palietė ore susimaišę verdamos žuvienės, žirnių košės, kafijos, kepamos prūsiškos bulvienės ir kitų kulinarinio paveldo patiekalų kvapai.

O prieš įsiliedamas į šventinį šurmulį kiekvienas svečias turėjo atstovėti eilėje jau prie tradiciniu šventės akcentu tapusios „Muitinės“. Ten tą dieną nuvertėjusius litus reikėjo konvertuoti į Rusnės vietinę valiutą – pfenigius.

Rodos, šventiškai nusiteikusių žmonių minioje pasilinksminti sumanė ir pavasaris – saulei šviečiant vis kaitriau, pasveikinti salos Atmatos upe atplaukė ir atskilę ledai, kurie šventę pavertė tikru Šaktarpiu…

Šventės gija nenutrūks

Laikas, kai suskyla ledai, upėje pakyla ir pro tuščią šakos tarpą bėga vanduo, o žmonės negali praeiti nei ledu, nei bradu, vadinamas Šaktarpiu. Šiemetinei šventei vanduo galingos potvynio bangos neatnešė, todėl atvykti į Rusnę be kliūčių galėjo visi panorėję.

Šaktarpio šventės Rusnėje ištakos siekia 2004-uosius. Unikalūs, tik Pamariui būdingi akcentai vyrauja nuo pat pirmosios šventės, prie jų kasmet prisideda naujos detalės. Matydama gausius atvykusiųjų būrius ir jaukią šventės atmosferą, Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė pažadėjo, kad Šaktarpį Rusnė šventė ir švęs – jo gija ir idėja dar ilgai nenutrūks.

Pasak seniūnės, didžiausias šurmulys ir kaitriausia šiluma būna tuomet, kai visi kulinarai, amatininkai, prekybininkai kaip skruzdėlytės iš visų kampų tempia, kas ką gali. Kas virs, kas keps, kas norės kažką parodyti gražaus.

„Šiandien čia susirinko tiek gerų žmonių su šiluma širdyse, kad tą užsitęsusią žiemą kaip nors mes tikrai išvysime ir į mūsų salą ateis pavasaris“, – skelbė seniūnė.

Ir tikrai – įpusėjus linksmybėms, Atmatos upe pasisveikinti atplaukė ledo lytys, kurios šventę pavertė tikru Šaktarpiu.

Prūsai tikrų tikriausiais ūsaisSaktarpis IMGP1221

Renginio vedėjai susirinkusiuosius nukėlė į praeitį – jie įsikūnijo į senųjų lietuvininkų personažus.
Sergėjus virto anksčiau Rusnės saloje šeimininkavusiu burgrafu, kuris turėdavo begalę pareigų: jis būdavo kasos nuomininkas, mokesčių rinkėjas, policininkas ir prasikaltusiųjų baudėjas. Taip pat jis ir pavyzdingai ūkininkaudavo, prižiūrėjo darbus, kontroliavo valstiečių gyvenimus.

Šalia burgrafo sukiojosi Jovita – darbščioji lietuvininkų šeimininkė, gebanti valdyti visą ūkį bei prižiūrėti keturis namų kampus.
Keptuvėse čirškant tradiciniams patiekalams, rūkstant deglais paverstiems kelmams, trypčioti kapelos ritmais prie scenos kvietė atvykę šokių kolektyvai – Švėkšnos „Šalna“ ir vietinis „Rusnietis“, šiemet švenčiantis jau 15-ąjį jubiliejų.

Šventės dalyviams priminta, kaip seniau šokdavo mūsų kraštiečiai: jų šokiai būdavo ganėtinai lėti, o vyrai – nerangūs. Prieš šiuos neranguolius moterys šokių metu taktą mušdavo batų kulneliais, taip besistengdamos parodyti savo puikumą.

Nuotaikingomis savo dainomis visus išlingavo ir kapela „Prūsai ilgi ūsai“. O tie ilgieji prūsų ūsai, kaip tikino renginio vedėjai, – tikri. Kas norėjo, galėjo patampyti ir įsitikinti.

Rusnės šventė būtų netikra be vietinio dainininko Valdo Lacko – jis tą dieną kaip tik pristatė naują dainą, skirtą Rusnės salai.

Gatvė pražys gėlėmis

Šaktarpio metu nepamiršti ir garbės bei padėkos žodžio nusipelnę kraštiečiai – jiems suteiktos nominacijos bei įteiktos dovanos.

Eugenijus Paulauskas nominuotas „Potvynio pagalbininku“, nes, pasak seniūnės, rusniškiai visuomet žino, kur kreiptis, kai reikia pagalbos persikeliant per vandens atkarpas. „Metų senjoro“ nominacija atiteko Adolfinai Budvytienei, nes Adolfina turi didelę širdį ir negaili jėgų, kai reikia padėti bet kuriam rusniškiui.

Saktarpis DSC03656„Potvynio naujagimio“ vardą pelnė per pirmąją potvynio bangą – sausio 2-ąją gimęs Gedas Plikšnys, o „Metų žurnaliste“ tapo Laima Putriuvienė, kuri nuosekliai seka Rusnės gyvenimą.

Apie potvynį trumpuosius filmukus kuriančiam ir, rodos, niekuomet kameros iš rankų nepaleidžiančiam Andriui Sirtautui suteiktas „Potvynio kino operatoriaus“ vardas. Andrius gavo ir praktišką dovaną, kurią seniūnė čia pat ant scenos išpakavo, kad visi ją pamatytų – dėžėje gulėjo guminiai batai, kurie pravers filmukų kūrėjui ieškant naujų kadrų, brendant salą užliejusiais vandenimis.

„Metų nuotykį“ patyrė Linas Lidžius – jam teko paplaukioti ant ledo lyties. Tik užlipus ant scenos, seniūnė, motiniškai pamokydama, užtvojo Linui per minkštąją vietą… Paklaustas, kas jį išgelbėjo, šypsodamasis nominantas ištarė Kristinos vardą. Nesupratusiems reiktų paaiškinti, kad jokios gelbėtojos moteriškės čia nėra – Liną gelbėjo „Christina“ – pasieniečių laivas ant oro pagalvės.

Pirmą kartą Šaktarpio šventės metu surengtas aukcionas. Po įnirtingos vyrų kovos perkant paveikslus ir vis keliant jų kainas, iš viso surinkta 280 Lt. Skelbta, kad už šiuos pinigus Rusnės gatvė spalvingai pražys gėlėmis.

Stebino rusniškių vieningumas

Vėluojantis pavasaris pavėlino ir stintų nerštą, todėl keptuvėje čirškiančių agurkais kvepiančių žuvų šįmet Šaktarpyje nebuvo. Tačiau žuvienei žuvies parūpinta, nes ši šventė be žuvienės – neįsivaizduojama. Paklausus, iš kur gavo žuvies, vienas iš renginio organizatorių Raimondas Plikšnys juokavo, kad atšildė pernykštę žuvį.

Kulinarinio paveldo įvairove viliojo salos kaimų kiemeliai, kuriuose kepė prūsiška bulvienė, puode kunkuliavo kafija, šiurpa… O Šyšos kaimo bendruomenė išsiskyrė ir savo patiekalų neįprastais pavadinimais: „Silkės svajonių blynai“ su „Potvynio iliuzijos“ ir „Belaukiant pavasario“ padažais, „Laimės paukščio desertas“, „Pievų arbata“.

Vis dėlto daugiausia išalkusiųjų rikiavosi prie „už ačiū“ dalinamos žirnių košės, žuvienės bei giros. Taip lankytojus lepino bendruomeninė organizacija „Rusnės šeima“.

Bulviniais blynais su lašiša lankytojus viliojo Šyškrantės kaimas, jau keletą metų verdamu ypatingu gėrimu – Rusnės punšu vaišino Violeta Benetienė, o rusniškiai vaišino žuviene, miltiniais blynais su aguonomis ir kakava.

Žalgiriškiai susirinkusiųjų gomurius palepino originaliu plovu su persikais, Pakalnė – žvėrienos sriuba ir neįprasta arbata, verdama iš blindės kačiukų.

Amatininkų gatvėje susibūrė žalvario, keramikos meistrai, įsikūrė dvidešimtmečio knygų apie Šilutę biblioteka. Garsiajame blusturgyje buvo galima įsigyti ir kūno treniruoklių, ir arbatos servizo puodelių, ir net seną dviratį su varikliu.

Iš Panevėžio atvykęs svečias Laisvūnas stebėjosi Rusnės miestelio žmonių vieningumu, kurie sukūrė tokią gražią šventę.

Ragaudamas tradicinių šio krašto patiekalų, jis sakė čia pasisėmęs naujų įspūdžių, mat jo mieste šventės visai kitokios. Tad vaikinas neabejodamas patvirtino, kad rusniškiai turi kuo didžiuotis ir privalo puoselėti Šaktarpio tradiciją, o jis kitais metais į šią šventę būtinai pasikvies ir draugus.

Daugiau nuotraukų galerijoje

Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.