Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis.
Lietuviško rašto draudimas
Po Lietuvoje nepasisekusio 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia nusprendė surusinti lietuvius, uždrausdama spausdinti lietuvių kalba spaudinius lotynų raidėmis. Lietuviai tam ryžtingai priešinosi. Raštas – vienas tautiškumo išsaugojimo pagrindų. Į kovą be kardo dėl spaudos įsijungė visa tauta legaliais ir nelegaliais būdais. Už knygų spausdinimą, slaptą gabenimą ir platinimą buvo nubausta virš 2500 žmonių, 2000 ištremti į Sibirą, dalis prarado gyvybes.
Į lietuvių prašymus grąžinti lietuvišką spaudą Rusijos valdininkai nekreipė dėmesio, tvirtindami, kad nėra lietuvių literatūros, kaip ir galinčios išlikti lietuvių tautos.
1902-1903 m. aukščiausiame Rusijos imperijos teisme Vyriausybės Senate buvo nagrinėjamos dvi bylos, susijusios su lietuviškos spaudos draudimu. Bylos kėlė sąmyšį tarp Rusijos teisėtvarkos valdininkų, o lietuviams patriotams – viltį atgauti lietuvišką spaudą.
Lietuvybės puoselėtojas
Antanas Macijauskas gimė 1874 m. kovo 18 (30) d. Pasvaliečių k., Pabiržės seniūnijoje, karališkų valstiečių šeimoje. Būdamas 17 metų, savo gimtinėje pasodino 8 ąžuoliukus. Šie šimtamečiai ąžuolai Biržų lygumoje tarsi 8 A. Macijausko veiklos sričių simboliai.
Rašytojas, vertėjas, kartografas ir publicistas. Lietuviškų knygų leidėjas ir platintojas. Pirmasis Nepriklausomas Lietuvos geležinkelių vadovas. Statybos inžinierius, organizavęs po Pirmojo pasaulinio karo ir po Nepriklausomybės kovų stambiąsias statybas Lietuvoje.
Pastatęs daug tiltų, malūnų, gyvenamųjų namų. Iš stambesnių jo statinių žinoma Petrašiūnų elektrinė ir Marijonų vienuolynas Kaune, kelyje Biržai-Saločiai tiltas per Mūšos upę. Suprojektavo tautinio stiliaus kooperatyvo Tulpė gyvenamąjį namą Kaune, neklasicistinį „Saulės“ gimnazijos pastatą Švėkšnoje. Dalyvavęs komisijose, kurios vykdė Kauno teatro rekonstrukcijos, Kaune Lietuvos pasiekimų parodos, Birštono kurorto išplėtimo projektus. Pramonės įmonių vadovas, mokslinių darbų autorius, lietuviškos muzikos populiarintojas, politinis veikėjas ir kovotojas dėl lietuviškos spaudos laisvės. Šioje srityje jis labiausiai išgarsėjo kaip žmogus, įkalęs paskutinę vinį į lietuviškos spaudos draudimo karstą.
Už savo švietėjiškus ir mokslinius darbus bei kultūrinę veiklą 1912 m. A. Macijauskas buvo priimtas į Lietuvių mokslo draugiją. 1941 m. Vilniuje šios draugijos bazėje įkurta Lietuvos Mokslų Akademija. 1939 m. jam paskirta Valstybinė pensija.
Laimėtas mūšis
Gyvendamas Peterburge A. Macijauskas sudarė ir 1900 m. išleido „Lietuviškai-Latviško krašto“ žemėlapį lotyniškomis raidėmis. Žemėlapis išleistas 2000 egz. tiražu. Praėjus 8 mėnesiams, kai 814 egz. buvo parduota, Vilniaus generalgubernatorius V. Trockis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas žemėlapį konfiskuoti ir uždrausti platinti Rusijoje. Bylos esmė: ieškovas A. Macijauskas už žemėlapio konfiskavimą reikalavo padengti patirtus nuostolius. Byla įgavo politinį atgarsį, nes tapo byla dėl lietuviško rašto uždraudimo teisėtumo. Advokatui įrodžius, kad konfiskacija neturi juridinės galios, nes pagal Rusijos įstatymus slaptaisiais dokumentais viešai negalima remtis, jei jie nėra paskelbti visų žiniai, caro Aleksandro II nurodymas liečia tik valdžios finansuojamus lietuviškus leidinius, A. Macijausko byla buvo išspręsta teigiamai, o jo žemėlapis turėjo ne tik didžiulę politinę reikšmę Lietuvai, bet ir istorinę kartografinę vertę. Vienas žemėlapio egzempliorius dedikuotas lietuvių tautos patriarchui, dr. Jonui Basanavičiui.
Savo politine kova su carizmu išgarsėjęs A. Macijauskas 1905 m. buvo išrinktas delegatu į Didįjį Vilniaus Seimą, pareikalavusį Lietuvai autonomijos iš Rusijos imperijos. Tai buvo Nepriklausomybės preliudija į 1918 m.
Laimėjus ir įrodžius, kad lietuviškosios spaudos draudimas neteisėtas, nes nebuvo išleista jokio įsakymo spaudai lietuviškomis raidėmis drausti, tai tapo paskutiniu smūgiu imperijai kovoje dėl lietuviško rašto draudimo panaikinimo. Paskelbus teismo nutartį caro valdžia buvo priversta įforminti spaudos draudimo panaikinimą. Rusijos valdžia parengė nutarimą, kuriuo buvo atšaukti generalgubernatorių, kaip karinių pareigūnų, draudimai, ir po metų, 1904 m. gegužės 7 d., jį pasirašė caras Nikolajus II. Spaudos draudimo panaikinimą gyventojams buvo įsakyta aiškinti kaip caro malonę. Taip teisiškai buvo baigtas net keturis dešimtmečius trukęs procesas.
A. Macijausko ir kitos bylos galutinai sugriovė juridinius pagrindus, kuriais rėmėsi spaudos draudimas. Be to, nesėkmingai vykstantis karas su Japonija reikalavo kuo mažiau nusiteikusių prieš valdžią imperijos gyventojų. Todėl 1904 m. gegužės 7 d. Nikolajus II oficialiai leido lietuvių rašte vartoti lotyniškas raides. Prasidėjo legalios spaudos ir švietimo era.
Pasak bibliofilo Domo Kauno, Spaudos atgavimo diena turėtų būti antroji šventė po Nepriklausomybės atgavimo.
Parengta pagal: Vyt. Pocius „Antanas Macijauskas“, Vilnius, 2004 m.