Personalinė dukters rankdarbių paroda, skirta mamos jubiliejui, – nekasdienis įvykis Šilutės padangėje.
Būtent į tokį renginį neseniai pakvietė Šilutės H.Šojaus muziejuje savo rankdarbių parodą surengusi daugeliui šilutiškių gerai pažįstama Kristina ŠVEIKAUSKIENĖ, buvusi ilgametė „Šilutės baldų“ ir rajono Savivaldybės darbuotoja.
Paroda skirta autorės mamos, taip pat daugeliui vyresnės kartos šilutiškių gerai žinomos šviesios atminties Paulinos POCIENĖS 90-osioms gimimo metinėms, o joje eksponuojama šios ilgametės Šilutės visuomenės veikėjos ir kultūros namų darbuotojos surinkta archyvinė medžiaga.
Abi šias veiklias moteris pažinoję šilutiškiai, susirinkę į parodos atidarymą, dėkojo joms už idėjas ir „už neramumą“.
Įgyvendina savo svajonę
„Šiandien laikas jau suteikia galimybę realizuoti savo norus“, – pristatydama savo rankdarbių parodėlę sakė K.Šveikauskienė, jau išėjusi į užtarnautą poilsį.
Autorė citavo dar 2004 m. išleistą „Šilutės naujienų“ numerį, kurio straipsnyje prisipažino turinti ir neišsipildžiusių svajonių: „Visada labai norėjau sau pragyvenimą susikurti iš rankdarbių. Be galo mėgstu megzti, siuvinėti, netgi svajojau sukurti drabužių, kurie būtų puošti nėriniais ir siuvinėjimo elementais, kolekciją. Gal išėjusi į pensiją ir įgyvendinsiu savo svajonę“, – sakė ji tuomet.
Įgyvendinti svajonę ji jau pradėjo, o tai byloja parodoje eksponuojamos skoningai puoštų riešinių ir vaistažolėms skirtų siuvinėtų maišelių kolekcijos.
Ramiai sėdėjo neilgai
K.Šveikauskienė pasakojo gimusi Vainuto seniūnijos Kivylių kaime, o jos vaikystė praėjo šalia senolių Onos ir Aleksandro Mockų. Ji nuolat girdėjo dūzgiantį senolės verpimo ratelį, matė kaip „medžio drožlėmis apsikreikusio“ senolio rankose iš liepos rąsto gabalo išryškėdavo koks nors literatūros herojus. Atmintyje liko ir nuolat siuvinėjanti mama.
Baigusi savo darbinę veiklą K.Šveikauskienė norėjo širdžiai malonaus užsiėmimo, tokie jai visada ir buvo mezgimas ir siuvinėjimas. Niekada nebuvo mezgusi riešinių, todėl norėjo pabandyti, ir prieš 5 metus tai padarė. Riešines puošė tradiciniais tautiniais raštais, jas dovanojo anūkėms, jų mokytojoms, giminaitėms, buvusioms kolegėms. Jos megztomis riešinėmis puošiasi kai kurios Šilutės folkloro ansamblio „Ramytė“ narės.
Autorė juokavo, kad rankdarbiai – dar ir būdas bėgti nuo senatvės, nes seniai žinoma, jog judinant pirštus ir smegenys geriau dirba.
Be to, ji pabrėžė mananti, kad kiekviena maža tauta privalo puoselėti savo tradicijas, ir būtų visai gerai, kad muziejus turėtų atskirą patalpėlę panašiems rankdarbiams.
Su tokia mintimi sutiko ir muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. Ji neslėpė, kad ir atvykstantys turistai dažnai ieško būtent tautodailės dirbinių, vietinių žmonių padarytų gaminių. „Jie sako: mes norime pamatyti, ką jūsų žmonės daro“, – sakė R.Šikšnienė.
Pasak direktorės, rajone dirba daug puikių tautodailininkų, tad nuolatinė jų darbų paroda – pardavimas būtų labai vertinga visam miestui.
Pasveikinti K.Šveikauskienę susirinkę jos bičiuliai ir artimieji neslėpė žinantys, kiek energijos turi ši moteris. Todėl jai išėjus į pensiją ne vienas svarstė, kiek ilgai K.Šveikauskienė taip ramiai sėdės. Ji „sėdėjo“ neilgai, visuomenė apie ją vėl išgirdo.
Surinko metraštį, kokių Lietuvoje daugiau nėra
K.Šveikauskienei tądien dėkota ir už tai, kad susirinkusieji turėjo progą prisiminti jos mamą P.Pocienę ir pasidžiaugti šios Šilutės kultūros namų metraštininkės darbu.
P.Pocienė domėjosi Šilutės istorija, dalyvavo saviveikloje, sukaupė neįkainojamą kultūrinės veiklos metraštį. Jį galima pamatyti ir parodoje eksponuojamuose stenduose. Pusšimtį ir daugiau metų atgal lankytojus nukelia daug metų autorės rinktos nuotraukos, laikraščių iškarpos. Metraštyje – ir legendinio Šilutės šokių ansamblio „Rezginėlė“ veiklos akimirkos, ir rajoninių dainų švenčių momentai, tuometiniai saviveiklininkai ir mūsų estrados vyrai, ir į talkas išvykę kultūros darbuotojai, jų poilsio ir kelionių akimirkos.
Muziejininkė Gerda Belokopytova pažymėjo, kad parodoje eksponuojama tik maža dalelė P.Pocienės surinktos archyvinės medžiagos, kurią ji rinko ir ruošė net 20 metų. Tai medžiaga apie viso Šilutės rajono klubinio darbo pasiekimus, jame daug statistinių duomenų. Manoma, kad tokių metraščių daugiau Lietuvoje nėra.
Šilutės H.Šojaus muziejaus fonduose esančius albumus surinko ir aprašė pati P.Pocienė, o jų apipavidalinimu rūpinosi jos brolis Apolinaras Mockus. Kiekviename albume sutalpinta 5 metų istorija. Visa P.Pocienės surinkta archyvinė medžiaga sudėta į 485 lapus, padaryti 8 aplankai „Šilutės kultūros namų istorija 1945-1995“.
Kadaise pati P.Pocienė yra sakiusi: „Šis ilgas ir didelis darbas – tai kūryba, kuri paveldėta iš tėvų. Mylėti, kurti, dirbti, gėrėtis, džiaugtis – tai visas gyvenimo malonumas ir jo prasmė“.
Paroda keliaus toliau
Šilutės kultūros ir švietimo skyriuje P.Pocienė pradėjo dirbti 1953 metų vasario 15 d. Pildyti metraštį ji pradėjo tuomet, kai tuometis Šilutės liaudies teatras ruošėsi švęsti 15 metų sukaktį. Taip uždegta kibirkštėlė archyvinės medžiagos rinkimui. Tai buvo nepaprastas darbas, apėmęs visą Lietuvą. P.Pocienė bendravo su po visą Lietuvą išsibarsčiusiais kadaise Kultūros namų dalimi buvusiais žmonėmis.
Pasak parodos atidaryme dalyvavusių P.Pocienę pažinojusių žmonių, ji buvo išsilavinęs, žingeidus ir kūrybingas žmogus. Tokia yra ir jos dukra K.Šveikauskienė.
Susirinkusieji prisiminė darbo ir poilsio akimirkas su P.Pociene, kalbėjo apie jos veiklumą, darbštumą, neišsenkančią energiją. O Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė užsiprašė, kad ši paroda atkeliautų į Rusnę.