Besišypsantis veidas – kriminogeninis – tikina humoristas, rašytojas Juozas ERLICKAS. Būtent dėl to, kad dažnam lietuviui norisi tokiam išsišiepusiam laiminguoliui smogti. Žmonės skundžiasi, kad gyvena blogai. O štai rašytojas siūlo – pabandykite gyventi gerai. Gyvenime viską reikia išbandyti!
Pozityvių pastebėjimų, fantasmagoriškų pasakojimų, sarkastiškų įžvalgų visais gyvenimo klausimais ir nuoširdžių dainų buvo galima išgirsti Šilutėje gyvojo klasiko pasirodymo metu. Iš kandaus išminčiaus „Šilutės naujienoms“ pavyko išpešti keletą patarimų opiais šilutiškių gyvenimo klausimais.
J.Erlicko mūza – gimtoji Lietuva. Be tragikomiškų situacijų šalyje liūdnojo veido tautos dainius negalėtų kurti. Pažvelgdamas į kasdienes situacijas kitu žvilgsniu, jis ištransliuoja tautai paveikslą iš šalies – kartais absurdišką, graudų ir komišką.
J.Erlickas prisipažino, jog yra geras žmogus. Neslepia, jog anksčiau braukydavo netikusius savo kūrybos sakinius ir mesdavo į šiukšlių dėžę. Dabar ne – juos visus surenka ir išsiuntinėja kaip labdarą kitiems rašytojams.
Kitas gerumo įrodymas: naktį jis švietė prožektoriumi į Šilutės pusę – siuntė šviesą. Anot jo, nežinia, ar šviesa Šilutę pasiekė, nes šiaip jos sustabdyti niekas negali, išskyrus specialiai tam sukurtą Švietimo ministeriją. Ne paslaptis, anot rašytojo, kad dažnas lietuvis nušvinta pamatęs, kaip kitiems nesiseka. Todėl vienintelis salės nušvitimo būdas – jei jo muzikantai koncerte suklystų grodami.
„Sukeitus sėdmenis vietomis – Seimas nepasikeičia“, – pabaigoje reziumavo prie politinių aktualijų sugrįžęs J.Erlickas. Apie jas po renginio ir pasiteiravome rašytojo.
– Šilutėje buvo pagauti piliečiai, kurie pirko balsus, ir piliečiai, kurie savo balsą pardavė. Ką jiems dabar reikėtų daryti?
– Nesuprantu, kodėl su jais reikėtų ką nors daryti. Mes gyvename rinkos visuomenėje, kur viskas yra perkama. Kodėl negalima balsų pirkti? Aš ir pats ketinu prisipirkti balsų. Dabar aš dar turiu balsą. Va čia net ant scenos buvau… O šiaip, gal net nevertėtų mėtyti savo balsų į urną. Paskui žmonės ir vaikšto tokie bebalsiai ir nieko negali bepadaryti.
– Apie atominę elektrinę visi pareiškia savo nuomonę: Algimantas Čekuolis, Andrius Užkalnis, Andrius Mamontovas, Jurgis Didžiulis… Ką jūs galėtumėte šiuo klausimu pasakyti?
– Man asmeniškai atominės elektrinės nereikia – aš spusteliu mygtuką ir mano namuose elektra atsiranda.
– O negali ji prikviesti pasaulio pabaigos, apie kurią jūs tiek daug kalbėjote pasirodymo metu?
– Vis tiek reikia pasibaigti kada nors. Kodėl kartu nesibaigt? Draugiškiau, man atrodo, negu po vieną. Šia prasme elektrinė būtų gerai. Nes tikrai man daugelis pritars, kad baigti gyvenimą kartu yra daug smagiau nei kur nors vienam lovoje.
– Grįžtant prie skausmingų Šilutės aktualijų, neseniai paaiškėjo, kad beveik penktadalis mūsų krašto žmonių išsivažinėjo, emigravo ir kitaip dingo. Kaip patartumėte juos susigrąžinti?
– Reikia atsistoti ant jūros kranto ir garsiai šaukti: „Antanai! Petrai! Martynai! Grįžkit! Aš manau taip, kadangi jūs netoli jūros gyvenat. O šiaip aš negaliu išspręsti visų jūsų Šilutės problemų, nes mes Vilniuje turime savų.
– Dar apie meilę ką nors patarkit mums. Nes sako, mažam miestely labai sunku susirasti gerą jaunikį. Ką patartumėt toms vienišoms merginoms, moterims?
– Jeigu būčiau moteris, aš su jokiu vyru negyvenčiau. Su vyru gali gyventi tik šuo. Aš pats žinau, koks esu. Kodėl turėčiau gyvent su savimi, jei būčiau mergina?
– O jei troškimas visgi nedingsta? Koks būtų receptas kaip „pakabinti“ vyrą?
– Geriausia – ant gembių. Tam tikrose vietose jų kabo. Na, ne vyrų, bet mėsos vis tiek kabo. Tai va ten ir būtų geriausiai pakabinti, ten vyro vieta.
„Šilutės naujienų“ skaitytojams ir šilutiškiams J.Erlickas užrašė linkėjimą: „Jūs, šilutiškiai, gyvenkit Šilutėje!“
Pabaigai, rudenišką paniūrimą sklaidantis ir Pamario kraštą primenantis J.Erlicko etiudas.
„Sėdžiu prie suskilusios geldos, o įsivaizduoju, kad sėdžiu prie jūros. Virtuvėj klykia žmona, bet aš įsivaizduoju – tai klykia žuvėdra, todėl su malonumu klausausi to balso.
Vakarop žmona ima šniokšti, ir aš įsivaizduoju, kad šniokščia jūra.
Graži šįmet vasara!“