Jauni ūkininkai myli kaimą, bet siekia „nesukaimėti“

vindzigelskiai seimaŠalies žemdirbiai – sunkių išbandymų kelyje: produkcijos supirkimo kainos – nenormaliai mažos arba užauginta produkcija išvis neperkama. Išgyventi sunku, nėra stabilumo, todėl ūkininkai nebegali planuoti savųjų ūkių veiklos, ką bekalbėti apie plėtrą.

Lankydamiesi Vainuto seniūnijos Kivylių kaime ūkininkaujančių Aidos ir Audriaus VINDŽIGELSKIŲ namuose žavimės poros energija ir meile pasirinktam gyvenimo būdui, gebėjimu planuoti veiklą ir nepavargstant skaičiuoti investicijų atsiperkamumą.

O jauni ūkininkai tikina, jog net ir taip skaičiuojant yra neįmanoma visko numatyti, nes Lietuvoje trūksta tokio paprasto dalyko – bent menko valstybės garanto, kad nors kiek bus kompensuoti nuostoliai, kuriuos ūkininkai patiria dėl politinių žaidimų.

Programose dalyvauja 10 metų

Aida ir Audrius savo ūkį kuria jau 15 metų. Iki tol mokytoja ir elektros ūkio specialistas gyveno uostamiestyje, turėjo darbus ir buvo vertinami darbdavių. Bet nuolat pasvarstydavo, jog norėtųsi kurti ką nors sava. Balčiuose augusiam Audriui visada prie širdies buvo žemės ūkis, todėl vieną dieną nutarė, kad jo ir imsis.

Iš varžytinių parduodamos senos buvusio ūkio fermos buvo kaip tik tai, ko jiems reikėjo, tad jas įsigiję parsikėlė į Vainuto pakraštyje esančius Kivylius.
Aida netruko gauti darbą Vainuto vidurinėje mokykloje, Audrius iš karto ėmėsi ūkio darbų, o augančia Gabriele daugiausia teko rūpintis močiutei.

Dabar jiedu prisimena, jog sunkiausi buvo pirmieji 5 metai, nes tuomet dar nebuvo galimybių gauti Europos Sąjungos paramos vindzigelskiai sodybaūkio plėtrai. Be to, turėjo nedaug žemės, reikėjo plėsti ir bandą.

Bandymai pirkti gyvulius iš ūkininkų nepasiteisino – greit suprato, jog norint gauti gerus primilžius, o kartu – ir pajamas, teks kurti veislinę bandą. Pasirinko Lietuvos juodmarges.
2004-aisiais Vindžigelskiai jau dalyvavo pirmojoje programoje – Pieno ir nitratų direktyvoje. Lengva nebuvo, nes labai trūko informacijos, kaip pateikti paraišką, kaip ją įgyvendinti, be to, reikalavimai keitėsi net programos vykdymo metu.

„Nuolat skaičiavome ir konsultavomės su Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistais“, – prisimena Aida ir Audrius. Rekonstruoti ar statyti pastatus tuomet dar galėjo savo jėgomis, todėl buvo šiek tiek pigiau.

Visada skaičiuoja ir perka kokybiškus daiktus

Didžiausias darbas buvo senosios fermos rekonstrukcija. Jaunieji ūkininkai nutarė, jog savo gyvulius joje laikys palaidus – taip lengviau šerti, paprasčiau pašalinti mėšlą, o ir karvės geriau jaučiasi, lengviau veršiuojasi.

Toks sprendimas negimė savaime, kol jis susiformavo, kivyliškiai apvažiavo ne vieną aplinkinių rajonų ūkį, o kai kuriuose ir po kelis kartus lankėsi. Džiaugiasi, jog visi ūkininkai mielai priėmė ir dalijosi patirtimi.
vindzigelskiai fermaSavo fermoje pirmiausia įrengė guoliavietes, melžimo aikštelę, mėšlo šalinimo sistemą, pirko reikalingą techniką, pieno šaldymo įrangą. Visa tai padarę per porą metų, vėl laukė galimybės dalyvauti kitame projekte.

Žemės valdų modernizavimo programoje Vindžigelskiai dalyvavo prieš 4 metus. Audrius pasakoja, kad ūkį plečiant pastebėjęs, jog genda silosavimo technika. Be to, su žmona vėl buvo suskaičiavę, jog dedant silosą ir šienainį į duobes jis pagaminamas žymiai – net 5 kartus – pigiau. Tam reikėjo tik brangios technikos – žolės smulkintuvo, kainuojančio apie 300 tūkst. litų, galingo traktoriaus, kurio kaina irgi panaši.

„Labai padėjo ES parama – mums kompensavo 60 proc. visos sumos“, — džiaugiasi Audrius, dabar šia technika žiemai paruošiantis 3 duobes po 300 tonų šienainio ir siloso.
Beje, per tą laiką jau beveik sugrįžo ir jų pačių įdėti pinigai.

„Neturime tiek lėšų, kad galėtume jas švaistyti, todėl pirkdami daiktą visada skaičiuojame, per kiek laiko jis atsipirks, ir ieškome ne pigaus, bet kokybiško“, – savo nuostatą išsako jaunieji ūkininkai.
Tą patį juodu skaičiuoja ir imdami paskolas iš banko, nes be jų irgi neišsiverčia. Anot Vindžigelskių, jiedu yra iš paskolų ir ūkio pelno gyvenantys ūkininkai, jokių kitų lėšų šaltinių neturi.

Bandos didinti nesiekia

Kaip tik dėl šios priežasties jiems ir kelia didelę įtampą  smarkiai kritusios pieno supirkimo kainos. Štai dar pavasarį už 1 l pieno „Žemaitijos pienas“ ūkininkams mokėjo po 1,07 lito, vasarą kaina nukrito perpus – iki 65 centų, o šiuo metu mokama po 70 centų.

Pavasarį skysto mėšlo talpyklą, vadinamąją lagūną (beje – patį pigiausią jos variantą) statyti pradėjusią šeimą pasiekė žinia, jog pieno supirkimo kainos sparčiai krenta. „Bet kur dėsies, kai ir pirkimai, ir darbai jau pradėti? Tenka važiuoti toliau“, – pasakoja pora.

Šiuo metu Vindžigelskiai laiko 60 melžiamų karvių, dar tiek pat prieauglių, dirba 80 ha nuosavos ir 40 ha nuomojamos žemės.

Jiedu neturi tikslo didinti bandą, nes dabartinis kiekis – optimaliausias. Prieauglio jiedu neparduoda – jis tik atnaujina bandą.

Ūkyje dirba dvi melžėjos ir šėrikas, darbus organizuoja pats Audrius, talkina ir Aidos mama. O visą Aidos laisvą laiką atima ūkio buhalterija ir šeimos pagranduko 2 metukų Jokūbo priežiūra.
vindzigelskiai technika
Vidutinis primilžis iš karvės – apie 6-7 tonas, bet ir primilžių didinti juodu nesiekia, nes forsavimas, Vindžigelskių žiniomis, nualina gyvulius. O jų juodmargės – „ilgaamžės“, ir 12, ir 15 metų sulaukia.

Anot jų, dabar galima džiaugtis tik tuo, kad sveiki, kad ir darbo, ir planų dar turi, bet apie didelį pelną svajoti jie nedrįsta.

„Lietuvoje nekontroliuojami perdirbėjai, jie patys reguliuoja rinką ir tikrai atrodo, kad yra jų slapti susitarimai“, – tokią išvadą ūkininkams diktuoja jų patirtis.

Nori gyventi kaime, bet nesukaimėti

Naujausių žinių jaunieji ūkininkai siekia visomis įmanomomis priemonėmis: ieško literatūros, įsiklauso į tėvų patirtį, domisi profesionalų patarimais, bet kartais pasitiki ir savo nuojauta. Apie kiekvieną naują idėją jiedu ilgai diskutuoja, sako, kartais būna gana karštų ginčų.

Šeima pastebi, jog Lietuvos įstaigose ir bankuose jau ir į ūkininką pradedama žiūrėti kaip į verslo žmogų, o ne (kaip buvo daugelį metų) kaip į užguitą kaimietį.
„Norim gyventi kaime, bet nenorim „sukaimėti“, nenorim paskęsti tik darbe. Norime, kad liktų laiko ir artimiesiems, ir draugams, ir pramogoms, ir kad nepasijustume vieną dieną pavargę ir nelaimingi“, – abiejų mintis atskleidžia Aida.

Bendra jų nuomonė – visgi sekasi neblogai. Tai patvirtina ir pernai „Metų ūkio“ konkurse iškovota II vieta, Vindžigelskiams skirta kaip vieniems iš didžiausią pažangą padariusių rajono ūkininkų.