Plyšti į tris dalis – šeima, ūkis ir jaunieji šauliai – toks jausmas kartais apima Šilutės jaunųjų šaulių vadą saugiškį Donatą JAUNIŲ. Didelė dalis jo laisvalaikio šiuo metu padovanota jaunimo ugdymui, padedant jiems atrasti tikrąsias vertybes.
Savanoriškas darbas neišmatuojamas jokiais matais ir vertinant jį pragmatiškai apkarsta. Tačiau Donatui su jaunaisiais šauliais praleistas laikas yra itin svarbi gyvenimo dalis.
Lietuvos kariuomenės dienos proga „Lietuvos karžygio“ apdovanojimuose D.Jauniui šiemet įteiktas apdovanojimas „Už pasiaukojimą ugdant jaunuosius šaulius“. Tai jis vertina kukliai ir sako, kad šis apdovanojimas skirtas ne jam, o Šilutės šauliams, nes būtent jų veiklumas, iniciatyvos yra tokios ryškios ir svarbios, kad neliko nepastebėtos šalies mastu.
Veiklai skiria savus pinigus
Klaipėdos apskrities jūros šaulių rinktinės Šilutės 8-oji kuopa, kuriai vadovauja D.Jaunius, yra Lietuvos šaulių sąjungos padalinys. Šauliai – savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija, veikianti pagal Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatymą ir savo statutą. Jaunieji šauliai yra 11-18 metų. Jie turi teisę nešioti karinę uniformą, dirba visuomeniniais pagrindais.
D.Jaunius kuopai oficialiai vadovauja jau metus, o neoficialiai – dvejus, kai pareigas ėjo laikinai. Pasak jo, kiekvieno paveldinčio kuopos vado pareigas garbės reikalas – išlaikyti statusą. Tam kuopoje turi būti bent 57 žmonės.
Iki atėjimo į šaulių organizaciją su kariniais dalykais D.Jaunius buvo susijęs tik tuo, kad dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. Po jų Kaune baigė mokyklą, buvo užsiregistravęs į Lietuvos kariuomenę, tačiau grįžus po mokslų į Šilutę dokumentų nebebuvo. Iki 27 metų laukė, kol pašauks į kariuomenę, bet taip ir nesulaukė. Vėliau įstojo į šaulių kuopą, tuometinę rinktinę.
Su jaunimu Donatas dirba jau nuo 1996 metų, todėl, kai jį pakvietė vadovauti jauniesiems šauliams, patirties turėjo. Tačiau neslepia, jog pirmomis dienomis buvo sunku. „Galvojau, kaip nusirauti plaukus ir pabėgti“, – prisipažįsta jis.
Buvo atvejis, kada D.Jaunius rašė prašymą atleisti jį iš kuopos vadų, nes nebeliko laiko savanoriškai veiklai. Kadangi pats ūkininkauja, teko save dalinti į tris dalis – šeima, ūkis ir šauliai. „Bet atėjo vaikai, pasakė: „Mes nežinom, ką darysim, jeigu jūs išeinat, kas toliau bus su kuopa?..“ Jei ne tie vaikinai ir merginos, ko gero, jau seniai viską būčiau pakeitęs“,- atvirai pasakoja Donatas.
Vadas džiaugiasi, kad šiemet jaunieji šauliai iš Savivaldybės gavo patalpas Šilutės kultūros ir pramogų centre, kur dabar renkasi. Iki tol organizacija glaudėsi paprasčiausiame garaže.
Nemažai investicijų į savanorišką darbą D.Jauniui tenka įdėti iš savo kišenės. Kadangi kuopa dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, užsiėmimuose, kainuoja ne tik dalyvavimas, bet ir – elementariausiai – automobilio degalai. Antra vertus, Donatas buvimą su jaunaisiais šauliais prilygina bet kuriam kitam pomėgiui, kuris reikalauja ir energijos, ir resursų, bet suteikia malonumą.
„Žmonės važiuoja žvejoti, tam skiria kažkokias lėšas, nusiperka meškerę, drabužius, kabliukus… Pomėgiui išleidžia begales pinigų, jei nuolat važinėja. Čia lygiai ta pati situacija – aš važiuoju čia, nes jaučiu malonumą pabūti su jais kartu“, – sakė jis.
Paminklas partizanams papiktino Rusiją
„Šaulių veikla yra masiškai plintanti liga, vaikai užsikrečia tuo. Mėgaujasi galimybe išeiti į gamtą, pabūti su bendraminčiais kariais. Mes sakome ne bendraminčiai, o broliai ir seserys“, – apie šaulių filosofiją pasakoja Donatas. Jaunieji šauliai ieško kariškų nuotykių, keliauja į žygius, dalyvauja stovyklose, kurias organizuoja Lietuvos kariuomenė, prisijungia prie Klaipėdos kuopos veiklos. Du Šilutės jaunieji šauliai važiavo į mainus Švedijoje ir Anglijoje. Yra buvusių jaunųjų šaulių, pasirinkusių karininko, kario, kario savanorio, policininko kelią, vykusių į misiją Afganistane.
Prieš keletą mėnesių, besiruošdami atstatyto partizanų bunkerio minėjimo renginiui, Šilutės jaunieji šauliai intensyviai studijavo pokario partizanų kovas. Kadangi jie mėgsta pratybas lauke, šilutiškiai stengiasi kiekvieną savaitgalį važiuoti ant skirtingų piliakalnių ir ten vykdyti pratybas.
„Tuo pačiu jie sužino, kodėl piliakalniai atsirado, kaip tuo metu gyveno žmonės. Tenka sugalvoti, ką veikti miške, kad vaikai pajaustų malonumą. Dažniausiai stengiuosi, kad jie patys surastų veiklos. Tie, kurie yra dalyvavę stovyklose Dragūnuose, Rukloje, naudojasi patirtimi ir organizuoja tą patį, ką jau išbandė“, – pasakojo D.Jaunius.
Šaulių iniciatyva pastatyti paminklą partizanams Švėkšnos seniūnijos Parubežio miške užsitraukė Rusijos nemalonę. „Skaitom ir savo akim netikim – Rusijos ambasada atsiuntė raštą, kuriame suformuoluota maždaug tokia mintis: „Kodėl jūs banditams statot paminklą?“. Kiek žinau iš istorijos, jei Sovietų sąjungoje kas nors ką nors ne taip pasakydavo ar padarydavo, atsukdavo į tą vietą raketas. Tai, ko gero, mes, Šilutės kuopa, pasidarėm didžiausi priešai Rusijai, į mus atsuko raketas“, – juokiasi D.Jaunius.
Nori užkariauti pasaulį
Šaulių vadovas pastebi, kad į kokią nors veiklą įsijungę jaunuoliai nebeturi laiko dykinėti, užsiimti destrukcija. Taip jie patys save, kaip baronai Miunhauzenai, ištraukia už plaukų iš gatvės gyvenimo.
„Tik, deja, norinčiam veiklos jaunimui pas mus nesukuriamos sąlygos. Negražūs pavyzdžiai, kai jaunuoliai ateina į sporto salę, o juos grūda lauk vien dėl to, kad kažkada pagavo rūkantį ar išdaužusį mokyklos langą. O kur jiems dingti?“ – svarsto Donatas.
D.Jauniui tenka dirbti ir su probleminiais jaunuoliais, tačiau suradęs su jais bendrą kalbą jis užsitarnauja jų autoritetą ir stebi pozityvius pokyčius. Buvę „blogiukai“ suauga, pakeičia požiūrį į vertybes. Tačiau pedagogą dažnai liūdina jaunų žmonių atsakymas, kad baigę mokyklą jie ruošiasi išvykti gyventi į užsienį, nes gimtinėje nemato perspektyvų. Bet, kalbėdamas apie emigraciją, D.Jaunius pripažįsta, kad jaunimui nėra kur dingti.
Jam pačiam taip pat teko dirbti Švedijoje. Donatas pasakoja, kad išvažiavus gimto krašto ilgesys būna begalinis. Tą suprasti gali tik gyvenantys užsienyje. „Kai grįžau, dairiausi aplink ir, rodos, gėriau į save aplinką“, – užplūdusias emocijas apibūdino šaulys.
Ar žinote, kiek jums liko gyventi? Kada gyvenimas baigsis, kiek darbų padarėte iki to? Taip D.Jaunius ima svarstyti sunkesnėmis akimirkomis ir siekia gyventi taip, kad netektų gailėtis dėl nenuveiktų darbų. „Kartais svarstau, kaip užkariauti pasaulį, kaip tie peliukai iš animacinio filmo“, – šypsosi jis.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.