Likus savaitei iki Velykų, sekmadienį, Lietuvoje švenčiamas Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių dar vadinamas Palmių sekmadieniu. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 metais.
Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriama puokštė.
Šilutėje ir Švėkšnoje visi norintieji buvo mokomi patys verbą pasigaminti, pasakojama apie senąsias tradicijas.
Raudonas siūlas turi magišką reikšmę
2012 metais Šilutės kultūros ir pramogų centras įgyvendina Šilutės rajono kultūrinės veiklos projektą, edukacinę tradicinių amatų programą „Iš kartos į kartą“, kurią finansuoja Šilutės rajono savivaldybė. Centras pakvietė visus norinčius dalyvauti programos edukaciniuose užsėmimuose, kuriuos ves tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai.
Bus surengti keturi teminiai pavasario, vasaros, rudens ir žiemos kalendorinių švenčių užsiėmimai, kurių metu tradicinių amatų pateikėjai ne tik pristatys kalendorinių švenčių tradicijas, bet ir mokys, kaip patiems pasidaryti, susikurti rankų darbo gaminį.
Pirmasis renginys pasitinkant svarbiausią pavasario šventę – Velykas, sulaukė itin didelio susidomėjimo. Renginio organizatoriai stebėjosi, jog į pirmąją pamoką užsiregistravo net 50 norinčiųjų. Gausus būrys susirinkusiųjų noriai mokėsi rišti verbas. Moterys kalbėjo, jog svarbiausia išmokti patį principą, o tuomet jau bus galima ir namie pasigaminti.
Tautodailininkė A.Rauktienė pasakojo, kad Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje gaminant tradicinę verbą dažniausiai imdavo kadagio šakelę. Jei ji labai kieta, tai verdančiu vandeniu nuplikinus pasidaro daug minkštesnė, žalesnė. Dar dėjo dvigubą alyvos šakelę, kad metai būtų turtingi, poringi, ir prasprogusią beržo šakelę.
Didžiausią verbą į bažnyčią nešdavosi namų šeimininkė. Ją dažniausiai surišdavo ar močiutė ar vyriausias žmogus namie. Rišo raudonu vilnoniu siūlu. Jis taip pat turėjo magišką galią – simbolizuoja gyvybės pabudimą.
Siūlo gabalas toks, kad du kartus aplink nelabai ploną liemenį apsuktum. Tokį gabalėlį reikia sulankstyti keturis kartus ir perrišti verbą. Po pašventinimo bažnyčioje verbų sekmadienį siūlelis tampa šventas. Juo užsirišdavo liemenį tikėdami, jog tas siūlas per rugiapjūtę apsaugos nuo nugaros skasmų. Įsimetus į ranką grižui (sąnario skausmui ir girgždesiui), šventintą siūlą vyniojo ant rankos ir nešiodavo (viską dirbo, skalbė, virė), kol siūlas nutrūkdavo sutrešęs.
Mergelės į savo verbą, jei ne rūtelių šakelę, tai ko nors žalio įpindavo ir būtinai – žydinčią gėlytę. Miestietės dėjo ryškią, rėksmingą popierinę gėlę. Pasak A.Rauktienės, popierinių verbų kultūra atėjo iš lenkų krašto.
Plakimas saugo nuo piktųjų dvasių
Mūsų Verbos ir su jomis susijusios apeigos yra senesnės nei krikščionybė ir siekia protėvių išpažintą medžių garbinimą. Medžiams, anksčiausiai pradedantiems sprogti, – žilvičiui ir blindei, buvo priskiriama stebuklinga gajumo galia. Lietuviai ypač gerbė kadagį bei beržą, todėl ir verbos daromos iš tų medžių šakelių.
Tik Vilniaus krašte jos pinamos iš įvairiausių, bent trisdešimt rūšių džiovintų žolynų, popieriaus, tašelių, drožlių.
Krikščionybės laikais verbas imta nešti šventinti bažnyčion. Tikint jų apsaugine galia, šventas verbas užkišdavo po balkiu ir laikydavo iki kitų metų, kol parsineš naują.
Žemaičiai sako, kad tam, kas Verbų sekmadienį nueina į bažnyčią be verbos, velnias į rankas įkiša palaikyti savo uodegą.
Pasak tautosakininko J.Balio, ankstyviausias esąs paprotys plakti verba artimuosius linkint gyvasties, sveikatos ir grožio, vėlesnis – gynimasis nuo piktosios dvasios, ypač smilkant. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs.
Vaikai nuverbydavo tėvelius
„Ne aš plaku, verba plaka. Ar žadi margutį?“, – tautosakininkai mini visuose Lietuvos regionuose vieną ryškiausių Verbų sekmadienio ritualų, vadinamą nuverbinimu.
Mažosios Lietuvos tradicijų žinovė Salos etnokulūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė, užaugusi prie Vilkyškių, prisimena ir savo vaikystės Verbų sekmadienį, kuris vaikams buvo labai svarbus. Mat tądien jie plakdavo tėvelius kadagio šakelėmis ir gaudavo tėvelių pažadus, kiek kuriam vaikui per Velykas teks margučių.
„Kiekvienas asmeniškai kiek išsiderėdavom, tiek vėliau ir turėdavom margučių. O jie juk svarbiausias mūsų turtas būdavo per margučių ridenimus“, – pasakojo B.Servienė gausios šeimos vaikų pramogas.
Pasak jos, dar rudenį vaikai miške nusižiūrėdavo kiekvienas „savo kadagį“ (šeimos sodyba buvo miške), Verbų sekmadienio išvakarėse lėkdavo jo šakelių pasiskinti, kad Verbų sekmadienį rytą kuo anksčiau suaugusius galėtų nuverbyti ir daugiau margučių išsiderėti.
Žolynus verboms džiovino visą pusmetį
Gražių idėjų ir sumanymų nestokojanti Švėkšnos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Ingrita Riterienė, pakvietė ne tik draugijos narius, bet ir visus norinčius susirinkti Švėkšnos seniūnijos salėje draugėn ir nusipinti verbų.
Ingritos sumanymas – papasakoti bičiuliams apie Vilniaus krašto verbas – savitas įvairiaspalves sausas puokštes ir pamokyti, kaip jas pasidaryti.
Šiai edukacinei pamokai sumanytoja ruošėsi pusmetį. Augalus verboms rinko vasarą, kai ryškiausi žiedai ir netrapūs stiebeliai. Džiovino gėles, javų varpas, įvairiausius žolynus, smilgas, kad geriau sudžiūtų, vienus sukabino, kitus paskleidė pastogėje. Samanas rovė vėlai rudenį, o nendrių viršūnes pjovė kai užšąlo ežeriukas, ruošė sausus medinius kotelius. Kai kuriuos augalus net nudažė.
Svarbiausia – nebijoti interpretuoti
Svarbiausia, pastebi Ingrita, nebijoti interpretuoti kuriant įvairiausias kompozicijas iš sausų žiedelių ir įvairiausių džiovintų augalų.
Pradėti rišti verbą reikia ant sauso medinio kotelio nuo viršūnės. Verba gali būti volelio formos, pūstašonė, plokščia. Pinant patartina derinti dvi spalvas: raudoną ir geltoną; raudoną ir baltą, o kartais labai drąsiai net kelias kontrastingas, tokias kaip raudona, violetinė, žalia, balta ar pilkšva. Būdingiausi motyvai – rombeliai, trikampėliai, smulkūs koreliai.
Literatūroje rašoma, pasakoja Ingrita, kad Vilniaus verbos pinamos naudojanti apie 30 įvairių augalų rūšių. Ji tiek nepririnko, bet ir iš turimų augalų pamokė sukurti gražių darbelių.
Reikėtų pastebėti, kad šiais laikais verbose dažniau pastebimos pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau, verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu.
Verboje atsispindi rišėjos charakteris
Laikas keičia žmones. Senieji papročiai ir apeigos įgauna kitokią prasmę, sąlygotą mūsų dienų kultūros. Vargu, ar daugelis žino, kodėl jis neša šventinti kadagį ar žilvitį, nedaug kas bežino ir tikrąją plakimo prasmę. Kaip liaudies meno kūriniai Vilniaus verbos lyginamos su dzūkiškomis juostomis, suvalkietiškomis prijuostėmis, žemaitiškomis šventųjų skulptūrėlėmis.
Verba – tai ne tik žalias augalas, tačiau ir pagoniško tikėjimo simbolis bei svarbi lietuvių kultūros dalis. Verbos – viena iš unikaliausių lietuvių etninės kultūros tradicijų. Paprotys šventinti verbą, o ypač plakti jomis puikiai parodo lietuvių tautos unikalumą bei intelektą.
Vilniaus verbos – vėlesnės kilmės todėl daugiau ir vertinama kaip savita tautodailės šaka. Džiugu, kad Švėkšnos bendruomenėje yra jaunų žmonių, tokių kaip I.Riterienė, sugebančių ne tik saugoti ir branginti tradicijas, papročius, gebančių kurti puošmenas ir to meno paslapčių mokyti kitus. Juk kiekvienoje verboje atsispindi rišėjos charakteris, fantazija ir meistriškumas.
Pasidžiaugti švėkšniškių nupintomis verbomis galima Švėkšnos seniūnijoje.
Daugiau nuotraukų galerijoje.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.