Trečiadienį Šilutės muziejininkai kraštiečius įtraukė į pasiruošimo Užgavėnėms maratoną. Į edukacinę pamoką susirinkę istorijos ir rankdarbių mėgėjai, pasiklausę apie senąsias šventimo tradicijas Mažojoje Lietuvoje, pasiraitė rankoves ir kibo į darbus: vieni šiaudais kimšo Morės kūną, kiti terliojo klijus, gamindami šventinę kaukę, dar kiti gurkšnojo kafiją bei gardžiausio šiupinio ir blynų receptais dalijosi.
Susirinkusieji ne tik pasidarbavo, bet ir patarimų į galvą įsidėjo: kiekvienas mintinai išmoko, ką per Užgavėnes praeiviui gatvėje ar artimajam nuo ankstyvo ryto iki vakaro kaip tikras lietuvininkas linkės: „Duonos kasdieninės ir baltų pyragų, sveikatos geležinės ir žmonių pakvalų („pakvalai“ – pagyros)!“
Magija apgaubti prietarai
Muziejininkai jau prieš kelias savaites šilutiškiams skelbė, kad „kurie Užgavėnių nešvenč, tiems tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserga, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur“.
Tokį pranašišką prietarą perskaitę, kai kurie nutarė nerizikuoti – po darbų, pamokų jie skubėjo į edukacinę pamoką muziejuje, kad žinotų, kaip tinkamai Užgavėnes atšvęsti, ką per jas valgyti, kokias pramogas vaikams surengti. Galiausiai – kaip 
pasigaminti Užgavėnių kaukę ir Morę.
Etnografė Indrė Skablauskaitė muziejaus svečius supažindino su Užgavėnių papročiais Mažojoje Lietuvoje. Anksčiau čia žmonės sakydavo, kad ne Užgavėnes, o Ragutį švenčia. Švęsdavo senoliai žiemos palydas, išvarymą, paskutinę mėsėdžio dieną, kuri žadina vaisingumą, skalsą ir gausumą.
Nė vienos Užgavėnės neapsieidavo be žiemos kovos su pavasariu vaizdavimo, persirengėlių parado, vaikščiojimų, lenktynių, laistymosi vandeniu.
Vaikų baubas – Gavėnia
Visi vaikai kaip pikčiausios būtybės žemėje bijodavo Gavėnios. Tai būdavo vidutinio amžiaus moteris didele galva ir susivėlusiais plaukais, neapsakomai stora ir valganti visų žmonių lašinius, iš vaikų vagianti maistą, padedama giminaičio Kanapinskio.
Per Užgavėnes ši Gavėnia būdavo vežiojama po kaimus ir šventės pabaigoje – sudeginta ar paskandinta. Vėliau Gavėnia išnyko ir atsirado dabartinė Morė.
Morės pavadinimas reiškia mirtį. Todėl ji miršta, simbolizuodama senojo šaltojo meto pabaigą ir ateinančio pavasario pradžią.
Morė Žemaitijoje buvo ypač populiarus personažas, tik skirtinguose regionuose ji buvo vadinta vis kitaip: Telšiuose ji būdavo Kotrė, Raseiniuose – Magdė, Kretingoje – Čiučela ar Marė.
Per Užgavėnes būtina ant sūpuoklių prisėsti
Klaipėdos krašte po kaimynų trobas klajodavo ne čigonus ar žydus vaizduojantys persirengėliai. Čia būdavo puošiamasi žvėrių ir paukščių kaukėmis, viso svieto žmones į linksmybes įsukdavo meškos, vilkai, gervės, gandrai ir ožiai.
Nuvažiuodavo šie „gyvūnėliai“ per Užgavėnes ne vieną kilometrą – mat, kuo daugiau važinėsi, tuo geriau javai užderės.
Kartu su persirengėliais Mažojoje Lietuvoje ir arklys Šyvis pasirodydavo. Tai būdavo specialų rėmą ant savęs užsidėjęs vyras, apsirengęs baltomis paklodėmis. Jis laikydavo padarytą arklio galvą, purkšdavo, šokinėdavo, trepsėdavo.
Magiška priemonė per Užgavėnes, kuri derlių ir gyvulių augimą nulemdavusi, buvo supimasis. Sakoma, kad net seneliai lipdavo ant sūpuoklių ir stengdavosi pasisupti kuo aukščiau.
Ir dabar nepamiršti šio papročio mažuosius ir jų tėvelius skatino I.Skablauskaitė. Ji patarė atžaloms po Užgavėnių pietų lėkti tėvų prašyti juos pasupti. Jeigu sūpynių nebus po ranka, tai užteks ir tėčio pagalbos, kuris ar kojomis, ar rankomis iki krykštavimo išsūpuos savo mažylį.
Jei ne Užgavėnės, tai – Šiupinio šventė
Taip supdavosi, važinėdavosi, prie deginamos Morės šokdavo ir savo derlių magiškai veikdavo kraštiečiai, kol Prūsijos, kuriai priklausė visas Klaipėdos kraštas, karalius nusprendė – taip švęsdami Užgavėnes žmonės elgiasi lyg barbarai!
XVIII a. Mažojoje Lietuvoje šie karnavalai buvo uždrausti, o nepaklususiems grėsė didelės baudos. Tačiau be šventės lietuvininkai neliko: kai visa Lietuva švęsdavo Užgavėnes, mūsų kraštiečiai rinkdavosi į Šiupinio šventę.
Po visą kaimą žmonės jau nebelakstydavo. Jie susirinkdavo vienoje troboje ir ten iškilmingai skanaudavo šiupinio, aptardavo praėjusią žiemą, pasidalindavo artėjančio pavasario rūpesčiais. Trobos stalai nukrauti būdavo riebios kiaulienos, šiupinio, troškintų kopūstų, blynų, spurgų. Virdavo lietuvininkai ir avienos sriubą – avienę.
Ant šventinio stalo taip pat puikuodavosi vėdarai, dešros, pyragaičiai, kiunkis arba šutynė – su mėsa ir prieskoniais pašutintos bulvės.
Pasisotinę svečiai puldavo linksmintis: čia muzika grodavusi, jaunieji 
šoko, o senieji gėrė, kortomis lošė ir akyla akimi stebėjo, kurio duktė ar sūnus kaip šokti moka.
Po Užgavėnių – indų šveitimas ir „čigonų“ vizitas
Prisišokus, gėrimų priragavus, ryte išaušdavo Pelenų diena. Tą dieną kiekvienas trobos kampas blizgėti turėdavo, jeigu šeimininkė norėdavo, kad mėsa nekirmytų, vištos daržų nekapstytų, ant stalo maisto netrūktų.
Sutvarkiusios namus, moterys prie puodų ir indų skubėdavo – jie turėdavo būti kuo švariau iššveisti.
Tvarkymąsi namuose kartais sutrukdydavo persirengėliai, tačiau šeimininkės nenustebdavo, nepykdavo. Čia ateidavo „vengrai“ ar „čigonai“, kurie vaistažolių atnešdavo, kad sveikata po Užgavėnių pagerėtų.
Dirbtuvių įkarštis
I.Skablauskaitės pasakojimų apie lietuvininkų šventes pasiklausę, edukacinės pamokos dalyviai kibo į darbus.
Muziejaus tekstilės restauratorė Idalija Ragelienė susirinkusiuosius mokė, kaip pasigaminti Užgavėnių kaukes, o Šilutės rajono Švietimo pagalbos tarnybos specialistė, metodininkė Irina Budvytienė – kaip sukurti Morę.
Pasiraitę rankoves, kaukių gamintojai klijais ant kaukės trafareto klijavo laikraščių sluoksnius, juos spalvino guašu.
Morių gamintojai triūsė šieną kimšdami, didžiausius šios būtybės iškilumus kurdami.
Kūrybos darbams einant į pabaigą, visų nosis kutenti pradėjo kafijos kvapai, o gomurį saldino lietuvininkų pyragas.
Šiandien nuo 10 iki 16 valandos prie Šilutės dvaro rikiuosis įvairių įstaigų ir kolektyvų pagamintos Morės. Jų paradu galėsime gėrėtis iki Užgavėnių – kovo 4 d. O tądien 18 valandą susirinkime prei dvaro į Užgavėnių linksmybes.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Tradicijos.”