Jonas – vienas populiariausių lietuviškų vardų, tačiau šiandien dauguma Jonų ir Janinų yra vyresnio amžiaus, nedaug Jonų yra dvidešimtmečių ar trisdešimtmečių.
Remiantis statistiniais duomenimis, kiekvienais metais Lietuvoje Jonais tampa daugiau nei 200 berniukų, Janinų atsiranda vos viena kita.
Kasmet prie retų vardų Jonas priskiriamas ir mūsų krašte. Per paskutinius trejus metus rajone įregistruota tik po vieną naujagimį Jonuką, o laikotarpiu nuo 1990 metų – tik 25. Paskutinė Janina Šilutėje įregistruota 1987 metais.
Prieš Jonines suskubome dairytis šilutiškių Jonų bei Janinų. „Kaip jaučiatės turėdami tokį išskirtinį vardą? Ar švenčiate Jonines?“ – klausėme jų.
O kad Jonines švęsti būtina ir kaip lietuvininkai švęsdavo anksčiau, „Šilutės naujienų“ skaitytojams papasakoti sutiko Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė.
Kūdikiai Jonais pavadinami labai retai
Vardas Jonas pirmą kartą buvo paminėtas Biblijoje, hebrajų kalboje (senovės žydų) reiškia „Jahvės (Dievo) išklausytas, palaimintas“. Moteriškoji šio vardo forma Lietuvoje yra Janina, Jonė.
„Jono vardas yra labai gražus, tačiau mūsų rajone nėra populiarus, nebuvo jis populiarius ir prieš dešimtmetį“, – sakė Šilutės rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Lilija Valaitienė.
Nagrinėjant statistiką nuo 1990 metų, daugiausia naujagimių Jonų (keturi) Šilutėje įregistruota 1990 metais, dar po tris įregistruota 2007 ir 2011 metais. Šiuo laikotarpiu nė viena šeima dukrytei nesuteikė Janinos vardo. Tiesa, 1995 metais gimė viena Joana.
Janina ir Jonas Jonines švenčia kaip gamtos ciklo dalį
„Mano gimtadienis yra birželio mėnesį, bet aš jo taip nešvenčiu, kaip švenčiu Jonines. Jos man yra visai kitokia – ypatinga – šventė“, – sakė verslininkė Janina Šveikauskienė.
Moteris prisipažino, kad paauglystėje šiuo tėvelių dovanotu vardu nebuvo patenkinta, bet vėliau, kaip pati sako, su šiuo vardu šauniai susigyveno. „Aš labai laiminga, kad esu Janina, – tai nerealu, nes žmogus ko tolyn, tuo labiau supranta žodžio, gyvenimo, laimės prasmę“, – emocingai atviravo verslininkė.
Ponia Janina sakė, kad kiekvienų Joninių proga gaudavo vainiką, nupintą iš lauko gėlių – rugiagėlių, ramunių. Ji Joninių labai laukia, nes ši šventė jai daug reiškianti – tą naktį visada sutinka rytą, nes būtinai nori matyti, kaip teka saulė.
„Visiems linkiu nuostabių nuostabiausių Joninių ir paparčio žiedo, praleiskite prasmingai šią nuostabią šventę, nes laikas, kol diena nepradėjo trumpėti, yra be galo gražus“, – „Šilutės naujienų“ skaitytojams linkėjo verslininkė.
„Gerai jaučiuosi“, – paklaustas, kaip jaučiasi turėdamas tokį išskirtinį vardą, atsako Savivaldybės Tarybos sekretorius Jonas Jaunius.
Jis Jonines švenčia kaip labai svarbią gamtos ciklo dalį – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metą, kuris turi tam tikrą reikšmę ir gamtoje, ir žmonių gyvenime. Žmogus, pasak J.Jauniaus, yra gamtos vaikas, nors ir ne visi nori su tuo sutikti.
J.Jaunius prisimena mokyklos laikus, kuomet skaitant lietuvių liaudies pasakas, klasėje kas nors vis pasijuokdavo: „Va, mūsų Jonukas“. Bet kadangi mokslai jam sekėsi geriau, negu pasakose sekdavosi trečiam broliui Jonui, tai tie juokeliai, p.Jono žodžiais tariant, taip ir nuplaukdavo linksmai ir nekaltai, jokių nuosėdų dūšioje nepaliko.
Anksčiau Joninės vadintos Kupolėmis
„Mūsų krašte stūkso Rambyno kalnas – mėgstama laumių susibūrimo vieta, tad norint apsisaugoti nuo šių mitologinių būtybių, Jonines švęsti būtina“, – sakė I.Skablauskaitė.
Anot etnografės, birželis lietuvininkams būdavo pats gražiausias, stebuklingas mėnuo, turėjęs daug pavadinimų: Visjavio, Pūdymo, Sėjinio. Joninių šventė pagal baltiškąją tradiciją buvo saulėgrįžos šventė – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties.
Iš XVII – XIX a. raštų – Frydricho Kuršaičio, K.Gotlybo Milkaus – ateina žinios apie lietuvininkų Jonines, kur minima, kad reikia rinkti kupoles, kurios tuo pačiu metu yra tapatinamos su jonažolėmis. Seniausiais laikais ši šventė galėjo būti vadinama Kupolėmis – tai reiškia vešėjimą, brandą, žydėjimą.
Istoriniuose šaltiniuose Joninės pirmą kartą paminėtos XIV amžiaus viduryje. Apie 1370-1372 metus Varmės vyskupas Henrikas II draudė Jonines švęsti „senoviškai“. Pasak I.Skablauskaitės, tai reiškia, kad jos buvo kaip reikiant švenčiamos.
XVI amžiuje Casparas Hennerbergeris „Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinime“ rašo, kad Joninės buvo švenčiamos itin „velniškai“. Jis stebisi, kad daugelis iš valdžios tai šventei pritaria, o ir kunigai už tai nebaudžia.
Kupolė saugojo derlių ir sveikatą
Etnografė pasakojo, kad nuo seniausių laikų visur būdinga Joninių išvakarėse papuošti savo sodybą. Trobos duris lietuvininkai apkaišiodavo žolynais, dilgėlėmis, įvairiomis puokštėmis, taip esą apsisaugoma nuo raganų. Tikėta, kad iki Joninių surinkta žolė turi didžiausią galią ir tinka arbatoms, tepalams gaminti.
Jonines švęsdavo visas kaimas. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje minima, kad lietuvininkai darydavo kupolę – aukštą kartį, pasak I.Skablauskaitės, kaip prototipą morei. Šią kartį, apkaišytą žolynais, kaimo jaunimas įsmeigdavo prie vartų, pro kuriuos veždavo javus, ir iki šventės saugodavo. Tikėta, kad Joninių naktį kupolė įgyjanti stebuklingųjų galių ir padedanti atnešti sėkmę, derlių, įvairias gėrybes bei apsauganti namus nuo visų bėdų.
Šitokią kartį vadindavo kaupole, ir ji stovėdavo tol, kol pradedamas doroti javų derlius. Tada tą žolių kesulą nuimdavo nuo karties ir dalį tų žolių dėdavo po javais, manydami, jog tokios žolės, nuo saulės kaitros perdžiūvusios, padės nuo graužikų, žiurkių ir pelių, kad šios daržinėje neėstų grūdų. Dalį tausojo vaistams, manydami, kad šitokios žolės padeda nuo ligų.
Liaudies dainose apie kupolės žolynus šitaip dainuojama: tai buvo trišakiai augalai, kurių „viena šaka žydėjo – kaip Saulė tekėjo, kita – kaip Mėnulis riedėjo, trečia – kaip žvaigždelė žibėjo“. Toks kupolės įvaizdis reiškia pasaulio ir gyvybės medį.
Išskirtinis šito krašto lietuvininkų paprotys buvo tas, kad vaikinas arba mergina turėdavo surinkti Joninių žolių puokštę ir tuos žolynus sukaišioti į sijas. Vėliau stebėdavo, ar augalai nuvys greitai, ar negreitai, ir pagal tai spręsdavo, kiek ilgai puokštės savininkas gyvens.
Metraštininkas Matas Pretorijus „Prūsijos įdomybėse“ minėjo, kad šeimininkė žolynus su mergų ir bernų vardais sukaišioja į sijas ir stebi, kuris greičiau nuvys – tai reiškia, kad tas ligų daugiau turi. O kurio žolynai ilgiau žaliuoja, tas yra stiprus, tam dievai skalsą, sėkmę, gerovę liudija ir netgi namams duoda.
Žolynus rinkdavo iš septynių laukų
Tik mūsų krašte per Jonines lietuvininkai rinkdavo žolynus iš septynių laukų ir surišdavo devynių rūšių pievos augalus. „Jeigu tu tokią puokštę pasidarysi, tokį vainiką nusipinsi, tai tie žolynai, sudžiovinti po Joninių, tau duos didelę sėkmę, tu juos gali kokiai nelaimei esant pasmilkyti. Jei koks ligonis serga, sako, kad net kojas galima apsmilkyti. Jeigu žvejų kaimuose kokia audra užeidavo, tai su Joninių žolėmis smilkydavo – eidavo aplink namą, maldas kalbėdavo. Joninių žolės, sako, tą audrą ir tuos štormus į šoną nustumdavo“, – senąsias pamariškių tradicijas atskleidė etnografė.
Lietuvininkai sakydavo, kad jeigu merginos nori visą laiką būti gražios, žavios ir spindėti, tai Joninių naktį, prieš saulėtekį turi būtinai išsirengti nuogai ir pasivolioti rasoje – šios apeigos joms užtikrins sėkmę, jaunystę, sveikatą.
Šeimininkas apeidavo savo visus laukus Joninių naktį nuogas – reiškia, tada derlius bus geras ir namuose visada bus skalsa.
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Tradicijos.”