Joninės Švėkšnoje – kitur ir kitaip

Be Kalėdų yra metuose dar viena stebuklinga naktis, kurios Lietuvoje visi laukdavo ir tebelaukia – tai trumpiausia metų naktis, tai saulės pergalė prieš naktį ir tamsą.

Šią naktį augmenija pasiekia brandą, didžiausią vešlumą, gyvastingumą ir yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę. Tai gamtos ir viso kas gyva atgimimo šventė.

Pagarbinti gamtos ir sudalyvauti ypatingoje vasaros saulėgrįžos šventėje švėkšniškiams tapo įprasta. Šventė suorganizuota ir šiemet, truputį kitaip ir kitur – iš buvusio Gedminaičių dvaro laukų persikelta į seniūnijos kiemelį. Organizatorei, Švėkšniškių sambūrio pirmininkei Ingritai Riterienei talkino kultūros renginių organizatorė Agnė Duobinienė.

Viena svarbiausių tradicinių Joninių apeigų – laužo kūrenimas, vainikų pynimas, ypatingosios žolelių arbatos virimas ir gėrimas, muzika ir dainos, pokalbiai, linkėjimai bei vienintelės šventės varduvininkės – Rasos pagerbimas – tokie šių metų šventės akcentai.

Visiems metams šventės dalyvius pakrauti mistiška gydančia Joninių energija stengėsi viešnia iš Klaipėdos, žolininkė, masažo specialistė Helena, virusi ypatingą žolelių arbatą, ir švėkšniškė, jogos meistrė Neda. Triukšmingoje sambūriečių kompanijoje akordeoną virkdė Algirdas, iškalbingus žodžius su linkėjimais tarė klebonas Julius Meškauskas, pasidžiaugęs aktyvia sambūriečių veikla ir jų pastangomis gražinama parapija. Pasak klebono, sambūrio veikla yra geriausias Dievo liudijimas, kurio pagrindas – gyvenimo džiaugsmas, kūryba ir bendravimas.