Jono Užpurvio širdis visada priklausė Lietuvai

Jonas Uzpurvis 6„Sergėkite saulę širdyse“, – mėgdavo kartoti Mažosios Lietuvos istorikas, pedagogas, kultūrininkas ir kraštotyrininkas Jonas UŽPURVIS (1891-1992). Jo puoselėta kultūrinė saulė tebe-šviečia iki šiol: nenumarino jos nei ilgi metai tremties, nei suvokimas, kad tėvynėje – Mažojoje Lietuvoje – jo šeimai vietos nėra.

Nepaisant to, visą savo kūrybinį potencialą šviesuolis skyrė būtent Mažajai Lietuvai – tikėdamas, kad jo darbai vis tiek bus naudingi ir įvertinti.

Atminty išliko kaip šviesus žmogus

Apie Mažosios Lietuvos istoriją straipsnius rašęs, dviejų dalių knygą „Lietuvių tautos istoriniai šaltiniai“ paruošęs, knygą „Trys kalbinės studijos“ išleidęs J.Užpurvis gimė Virkytų kaimelyje, Saugų seniūnijoje. Tėvas Martynas buvo kaimo seniūnas. Su žmona Annes, be Jono, jis turėjo dar 3 vaikus.

„Šeimyna gyveno iš ūkio, turėjo 8 karves, 2-3 arklius, kiaulių, avių, vištų. Dar pajamos buvo iš vandens malūno. Turėjo savo mišką – ten medžiojo“, – atsiminimuose yra užrašęs J.Užpurvio sūnus Ramūnas.

1911 m. J.Užpurvis baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių armijoje tarnavo telefonistu – slaptų dokumentų vertėju.

Vėliau J.Užpurvis mokytojavo Vilkyčiuose, Rokų pradinėje mokykloje, Klaipėdos bei Šventosios Vytauto Didžiojo gimnazijose. Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1930-1933 m. studijavo klasikinę filologiją. 1934-1939 m. dėstė lotynų ir anglų kalbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos, kartu su gimnazija persikėlė į Palangą. 1941-1943 m. Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą. Grįžęs į Klaipėdą, 1945-1949 m., vėl dirbo gimnazijoje, Medicinos mokykloje dėstė lotynų kalbą.

Koks J.Užpurvis buvo kaip mokytojas? R.Purvinaitės sudarytoje knygoje apie kalbininką ir mokytoją, buvęs jo mokinys Rokų mokyklėlėje Vilius Ašmys sako, kad jo atmintyje J.Užpurvis išliko kaip žmogus, tvirtai skiepijęs mokiniams meilę tėvų kraštui ir kalbai, nors daugelis to meto mokyklų ir mokytojų jau buvo pasidavę vokiečių kultūrai.Jonas Uzpurvis 9

„Domėjosi jis šio krašto papročiais ir kur tik įmanydamas skatino juos. Ragindavo apylinkės ūkininkaites puoštis lietuviškais tautiniais rūbais ir pačioms juos išsiausti“, – rašė V.Ašmys.

Buvęs mokinys prisiminė, kad J.Užpurvis vaikus mokė ne tik elementarių mokslo dalykų, bet ir kultūringo elgesio normų. Atsiminimuose rašoma, kad didelis įvykis mokykloje buvęs tuomet, kai baigdamas savo amžiaus trečiąjį dešimtmetį, J.Užpurvis vedė. Tai labai patiko visiems apylinkės gyventojams, mat mokytojas, būdamas inteligentas, vedė ne kokią miestietę, o gretimo Žiaukų kaimo susipratusio lietuvininko, tvarkingo ūkininko dukterį Ilžę Stubraitę. Šeima užaugino sūnų Ramūną ir dukrą Janiną.

J.Užpurvio kolega Erikas Purvinas toje pačioje knygoje užrašytuose prisiminimuose pasakoja, kad J.Užpurvis visuomet buvęs labai rimtas: nemėgo tuščių linksmybių, o būdamas vyresnis nei kiti kurso draugai (studijuoti klasikinę filologiją pradėjo sulaukęs 39 metų), stebino juos savo žingeidumu ir užsibrėžimu gilintis į senąsias kalbas. Sakoma, kad J.Užpurvis jų mokėjo net 32.

Ištvėrė tremties sunkumus

Poliglotu vadintas J.Užpurvis turėjo nemenką kūrybinį ir tiriamąjį potencialą, tačiau mokytojaujant pradėtus svarbius darbus kuriam laikui teko atidėti. Kaip ir daugelis Mažosios Lietuvos gyventojų, šviesuolis tapo sovietų okupacijos auka – 1949 metų kovo 25 dieną su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, Tasėjevo rajoną. Krasnojarsko miškuose šeima vargo net 13 metų.
Kai buvo ištremtas, J.Užpurviui ėjo 59 gyvenimo metai. Buvo sunku, tačiau norint prisitaikyti ir išgyventi neliko nieko kita, kaip išmokti mokytojui neįprastų darbų: žolę dalgiu pjauti, šieną vartyti, ant rogių arba vežimo krauti, su arkliais apsieiti. Taip pat medžius versti, malkas ruošti žiemai, pačiam su paskolintu rankiniu vežimėliu namo parsivežti, tvartą pasistatyti, kėdę ir spintą pasigaminti. Mokytojas išmoko ir arti, akėti, žemę dirbti.

„Tik ožkos ir karvės nemokėjo pamelžti. Turėjo ir savo gyvulius skersti, pasidarė mėsos rūkyklą, vietiniai vis ateidavo pasižiūrėti, ką jis čia daro? Vakare sėdėjo prie žibalinės lempos, virš „buržuikos“ pašildydavo akis, jeigu žibalo nebuvo, pasidegdavo vėliau žvakę, nes išmoko ir bitininkauti, likdavo truputi vaško. Žiemą kambaryje kampai apledėję, po stalu buvo vištos, ožiukai šokinėjo nuo grindų ant kėdės ir toliau ant stalo, paršelis būdavo kampe už pečiaus. (…) Nebūdavo adatų gauti, Jonas padarė adatą iš žąsies sparno kaulo, galėjo su ja padus ant „valenkų“ (veltinių) prisiūti. Gyveno su šeima kaip viduramžyje. Net puodo nebuvo valgiui išvirti, reikėjo naktinį puoduką tam tikslui naudoti“, – atsiminimuose rašė J.Užpurvio sūnus Ramūnas.

1962 m. J.Užpurvis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Saugose, vėliau – Šilutėje. Savo namų Virkytuose ir Klaipėdoje šeima nebeatgavo – jie buvo nacionalizuoti dar 1940 m.

„Didžiausio ploto valstybė mane išsiuntė į dykumą bandą ganyti ir po 13 metų pareiškė, kad mes nekaltai suverginti, tačiau butą Klaipėdoje sulaikė, ir tik Šilutėje tegalėjome gyventi, nuosavybės neatidavė – knygynas ir pianinas buvo tūkstančius rublių verti…“, – apgailestavo šviesuolis.

Prieglobstį rado Vokietijoje

Negavęs Šilutėje darbo, 1967 m. J.Užpurvis su šeima išvyko į Vakarų Vokietiją. Ten rašė straipsnius apie Mažosios Lietuvos istoriją, studijas kalbos klausimais, prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo, rašė grožinę literatūrą, atsiminimus, nors ir žinojo, kad jie Lietuvoje spausdinami nebus. Buvo surinkęs smulkiosios tautosakos, pasakų, dainų.
Jei ne Mažosios Lietuvos fondas Čikagoje, kažin ar šiandien turėtume knygą „Trys kalbinės studijos“, kurioje J.Užpurvis išsamiai aprašė gimtąją Saugų tarmę, aiškino Klaipėdos pavadinimo „Memel“ kilmę ir aptarė Kristijono Donelaičio kūrybą. Jonas Uzpurvis 28

Didžioji tyrimų dalis knygoje aprašyta vokiečių kalba. Tikėtina, kad J.Užpurvis taip padarė sąmoningai, norėdamas, kad didžioji dalis lietuvininkų kultūrinio palikimo būtų prieinama kuo didesnei skaitytojų grupei, ypač – kalbininkams.

Knygoje aptariama ne tik Saugų tarmė, bet pateikiama nemažai saugiškių gyventojų kasdienio gyvenimo aprašymų. Kūrinio išskirtinumas dar ir toks, jog knyga papildyta paties J.Užpurvio Saugų tarme įkalbėtomis garsinėmis juostelėmis.

Ne kartą laiškuose draugams ir giminėms į Lietuvą, kurie saugomi Šilutės muziejuje, J.Užpurvis užsimindavo, kaip skiriasi žmogaus vertinimas Lietuvoje ir Vokietijoje, į kurią šeima išvyko.

„Čia vertinamas žmogus su bet kuria vertybe, jis gali eiti vystyties ir tada dirbti, kur jis sugeba ir nori arba ir nieko neveikti. Čia – laisvė! Čia pripažino ir mūsų darbą vergijoje ir mums moka rentą. Iš jų vien mudu galiva maitintis, o mano pensija, kuri nepalyginamai didesnė, jau lieka naudoti, kur nori. Mes galėtume važiuoti po pasaulį visus kiaurus metus, tą ir darome. Vokietija teturi tik maršką dirbamos žemės, o išmaitina 61 milijoną savo žmonių. O valstybė, kuri pasiglemžė baisius žemės plotus iš svetimų – ir duonos, mėsos neturi. Dėl ko!? Nėra laisvės žmogaus iniciatyvai. Duok žmogui laisvės, padorumo, teisingumo, tai jo darbo vaisiuose nuskęs alkanieji milijonai“, – rašė J.Užpurvis.

Pasak sūnaus Ramūno, Vokietija tėvui buvo ideali vieta kurti. Namuose dažnai lankydavosi svečiai, su kuriais buvo galima padiskutuoti istoriniais klausimais, galėjo valandų valandas kalbėti apie žodžių kilmę, palyginti žodžių šaknis įvairiose kalbose. Šviesuolis taip pat vėl nusipirko knygų, kurias turėjo palikti Klaipėdoje, tremiant į Sibirą. Atgijo ir meilė muzikai – nusipirko pianiną, bandė akordus.

J.Užpurvis mirė eidamas 101-uosius metus Vokietijoje, Pulheime prie Kiolno, kur ir gyveno.

Turėjo ryšių su I.Simonaityte

Įdomu paminėti faktą, kad vesdamas Ilžę Stubraitę, J.Užpurvis „susigiminiavo“ su didžia Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaityte. Jo žmona Ilžė buvusi netikra rašytojos sesuo iš tėvo pusės. Istorija byloja, kad iš Ilžės tėvo – Jurgio Stubros už tai, kad užtraukė šeimai gėdą, tėvai atėmė paveldėjimo teisę. Tad jis išėjo užkuriom pas turtingą, tokį pat statusą turinčią moterį Ilzę Kilius, su kuria susilaukė 6 vaikų, tarp jų – ir Ilžės, būsimos J.Užpurvio žmonos.

Rengiant straipsnį naudotasi docentės A.Arbušauskaitės knyga „Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939“ ir Šilutės muziejuje saugoma archyvine medžiaga.

 Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį“.