Jubiliejinis Šaktarpis – be ledų ir bradų, bet su apdovanojimų lietumi

Saktarpis 5Šeštadienį Rusnė skendėjo dūmuose, bet ugniagesiai buvo ramūs. Ne gaisras skandino salą, o katilų gausybė, kuriuose kunkuliavo žuvienė, žirnių košė, šiupinys, tija, kafija (arbata, kava) ir kiti gardumynai.

Nuo anksčiausio ryto virėjai katilus maišė, nuo karščio prakaito išmuštas kaktas šluostėsi, amatininkai savo darbus ant prekystalių krovė, etnografės Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė su Rusnės seniūne Dalia Drobniene paskutiniąsias sveikinimo kalbas repetavo – toks sujudimas Rusnės uoste skelbė, kad atkeliavo jau jubiliejinis – 10-asis Šaktarpis!

Saloje atsirado naujas tiltas – pavėlijimų

Žiema šįmet stipraus potvynio neatnešė, todėl ir jubiliejinė Šaktarpio šventė tapo kitokia: šiltesnė, be ledų, be bradų, kiekvienam dalyviui automobiliu ar dviračiu pasiekiama.

Todėl nenuostabu, kad Rusnės uostą pripildė minios žmonių, norėjusių sveikinimo kalbų išgirsti, pagal muzikantų dainas palinguoti, gomurį krašto tradiciniais patiekalais suvilgyti.

O dainos, per visą salą skriejusios, tądien buvo skirtos ne tik Šaktarpiui – šįmet šimtmečio būtų sulaukęs žymusis Peterso tiltas, jungęs Rusnę su Šilokarčema ir per šienapjūtę apie 700 vežimų per dieną išlaikęs. Per karą šis tiltas susprogdintas, bet jo jubiliejus saloje neliks neįamžintas – nuo vasaros čia duris atvers Peterso tilto užeiga.

Naują, kiek neįprastą – „pavėlijimų“ (palinkėjimų) tiltą pastatė ir Šaktarpio dalyviai: jie linkėjo vieni kitiems laimės ir prie scenos dėliojo „triušius“ (nendrių ryšulius).Saktarpis 4

Pastebėti visi pasižymėjusieji

Rusnės salos gaspadinė D.Drobnienė (taip ją pavadino renginio vedėjos), sakydama sveikinimo kalbą skatino rusniškius klestėti, gyventi taip, kad nebūtų gėda anūkams.

„Svarbiausia – šypsokimės ir būkime draugiški vienas kitam“, – patarė seniūnė.
Seniūnė ir apdovanojimus dalijo – kiekvieno, per metus kaip nors pasižymėjusio rusniškio darbai neliko nepastebėti, o kaip tik ant scenos paviešinti ir plojimais pagerbti.

Dar nuo šv. Kalėdų itin dėkingi rusniškiai jaučiasi Dainorai ir Kęstučiui Laukevičiams – būtent jie padovanojo miesteliui žiemos šventės simbolį – eglę. Taip pat jų sodybos gražūs augalai puošia pačią salą.

Šaktarpio organizatoriai nutarė, kad prie meilės salai puoselėjimo savo rankomis prisidėjo ir Matas Vismantas. Seniūnė didžiuojasi, kad šis vaikinas sukūrė Rusnės herbą simbolizuojantį medinuką. „Už tai, kad tavo didelė širdis, už tai, kad tu rusniškis“, – jaunuoliui įteikdama apdovanojimą gyrė D.Drobnienė.

Pagerbta ir knygos „Rusne, meile mano“ iniciatorė, vokalinio ansamblio „Luotužė“ vadovė Aušra Šlažienė.

Pagerbti meistrai ir džentelmenai

Ne tik saldūs pyragai, gėlės ir padėkos raštai, bet ir žiūrovams juoką sukėlusi dovana atiteko Nidui Pečkiui. Seniūnė teigė, kad šis vyras – visuomet gerai nusiteikęs, turi auksines rankas, negaili pagalbos, yra stiprios valios, kupinas vilties ir tikėjimo Rusnės žmonėmis.

„Be jo mūsų sala būtų neįdomi, – įsitikinusi D.Drobnienė. – Jeigu kas nors iš rusniškių dažnai mato Nidą dirbantį, tai turėjo pastebėti, kaip jam vos tik pasilenkus nuo siaurų klubų kelnės nusmunka. Cementuotom rankom jis kelnes pasikelia ir toliau kimba į darbus – iki kito nusmukimo“.
Saktarpis 1
Taip pagrindusi dovanos naudą, seniūnė Nidui įteikė kelnių diržą.

Dovana skirta ir Virgilijui Gintarui Pilibavičiui, kuris rusniškiams yra tikras gelbėtojas potvynio metu. Kiekvieną žiemą V.Pilibavičius nugairiuoja ledo kelią ir pats pirmas keliauja su grąžtu rankose tikrinti, ar jau saugu žmonėms važinėti ledu.
Už dovanotą kryžių senąjam Rusnės parkui „ačiū“ nuo scenos tarta kalviui Raimondui Keteriui.

Salos etnokultūros centro direktorė Birutė Servienė pagerbė du „kelio džentelmenus“ – Ramūną Lukošaitį ir Praną Tumą. Būtent šie vyrai šaltomis žiemomis, kai rusniškių automobiliai nebesikuria, skuba į pagalbą stumti arba traukti mašiniukų.
B.Servienė už gražius darbus dėkojo ir pačiai seniūnei, kuriai įteikė angelą simbolizuojančią skulptūrėlę – kad šis ir toliau globotų jos iniciatyvas.

Rusnės mokyklos mokytojai ir mokiniai išrinko du geriausius moksleivius – jais tapo aštuntokai Valentinas Silius ir Aistė Laukevičiūtė.

Už idėją papuošti salą suoliukais seniūnė dėkojo Eimučiui Jankauskui, o už šios idėjos įgyvendinimą – meistrui pagryniškiui Algiui Tarozai.

Padėkos raštu kraštietį pradžiuginti norėjo ir Nemuno deltos regioninio parko direktorius Vaidas Pavilonis. Jis apdovanojo Kęstutį Demerecką, kuris pernai buvo pripažintas gražiausio naujos statybos etnografinio namo savininku. „Kęstutis yra tikras pavyzdys jauniems rusniškiams, kaip reikia statyti savo namus. Jeigu tik reikės, kreipkitės pagalbos į jį“, – rekomendavo V.Pavilonis.

Velykoms – 10 spalvotų inkilų ir kiaušinių

Visą salą tautinių šokių kolektyvų ritmams užliūliavus, dalyviai kas kalnu, kas laiptukais nuo scenos leidosi žemiau, prie vandens, kur įėjimą į kiemelį griežtai saugojo muitinė. Čia susirinkusieji, skubinami nuo skaniausių maisto kvapų gurgiančių pilvų, pinigus turėjo išsikeisti į pfenigius, kad galėtų iki soties visokių gėrybių prišmėkioti (prisiragauti).

O ragauti būta ko – virėjai siūlė žuvienės, kavos ir arbatos, naminės giros, šiupinio, žirnių sriubos, keptos, žalios, rūkytos žuvies, bulvinių blynų. Tik spėk visko prisipirkti, paragauti ir į pilvą sutalpinti!

Dažais išsiteplioję mažieji šventės dalyviai triūsė prie dešimties didelių dirbtinių kiaušinių, kuriuos jie artėjančioms Velykoms margino, o gamtos mylėtojai įvairiomis spalvomis dažė būsimuosius namus neseniai iš šiltųjų kraštų grįžusiems paukščiams.
Kas terliotis nenorėjo, maistu nesusigundė, įvairiuose Šaktarpio žaidimuose dalyvavo: dalyviai dėl saldžių dovanų kovojo estafetėje įsispyrę į medinius batus, kiti suko galvas atsakinėdami į vedėjų klausimus.

Tarp linksmybių – meilės receptaiSaktarpis 8

Pavasaris – meilės metas, todėl įsimylėjėliams šventės tantės (tetos) įvairius patarimus dalijo: kaip meilę į širdį prišaukti arba, atvirkščiai, kaip kokio įkyraus bernelio atsikratyti.

„Kartais yra tokių vyrų, kad kaip šašai prilimpa! Tad kaip tokių atsikratyti, turime du receptus: septynis kamščius nuo vyno virti tol, kad tiršta arbata gautųsi ir duoti įkyruoliui paragauti. Anas kad pradės persti, urgzti, tuoj iš namų pabėgs kelioms dienoms! O jeigu norite ant amžių amžinųjų atsikratyti – paimkite medinę klumpę ir į ją primyžkite. Paragavęs tokio gėrimo, anas bėgs kuo toliau“, – tikino renginio vedėjos.

Kaip pasakojo etnografė I.Skablauskaitė, patinkančio žmogaus meilę prisišaukti galima obuolio kąsneliu. Tereikia išvolioti tą gabalėlį cukruje, suvynioti į nosinę ir po pažastimi nešiotis dvi dienas. Tuomet saldųjį kąsnelį duoti paragauti simpatijai.

Šventės šurmulyje kiekvienas dalyvis ir palinkėjimą Rusnei galėjo parašyti. Organizatoriai iš daugybės jų išrinko vieną gražiausią ir autoriui padovanojo kvietimą į būsimą Peterso tilto užeigą. Apsilankymą naujoje kavinėje pelnė svečias iš Jurbarko, iš visos širdies ant lapelio išliejęs: „Klestėki, Rusne. Džiugink savo kalba ir gamtos grožybe ne tik vietinius, bet ir visus atvykstančius“.

Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų“ facebook albume

spaudos remimo fondas Projektas: „Prie Šyšos krantų: Tradicijos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.