Žvilgterėti į tarpukario Šilutės gatves, pajusti tuometinį miesto šurmulį padeda ne tik architektūriniai paminklai, istoriniai liudijimai, bet ir žmonių pasakojimai.
Apie Jorgą Burgerį (Jorg Burger) iš Niurnbergo sužinojome atsitiktinai. Regis, šilutiškiai jau pripratę prie vokiečių turistų, atvažiuojančių čia vasaromis ir ieškančių savo giminės šaknų. Šiuo atveju nuostabą sukėlė vyro svajonė savo jubiliejų paminėti šalia senojo Šilutės ligoninės pastato – vietos, kur prieš 70 metų jis gimė.
„Tai buvo mano širdies noras bei mamos prisiminimas“, – su ašaromis akyse prisipažino Jorgas, liepos 27 dieną kartu su giminaičiais ligoninės kieme iššovęs butelį šampano.
Įgyvendinęs savo svajonę, Jorg „Šilutės naujienų“ skaitytojams papasakojo savo giminės istoriją.
Senelis turėjo kepyklėlę
Paminėti savo gimtadienį į Šilutę Jorgas atvyko kartu su žmona bei pusbroliais, kurie irgi gimę Mažojoje Lietuvoje: Klaipėdoje, Katyčiuose, Rukuose. Visi jie rinko žinias apie savo giminę, informaciją įamžino knygoje su detaliais aprašymais bei nuotraukomis.
Vartydamas šios knygos puslapius, Jorgas dėstė įdomiausius faktus apie savo giminę.
Mamos mergautinė pavardė buvo Tunaitis, Hitlerio laikais suvokietinta ir paversta į Tunnat. Jos tėvas Hans Tunnat turėjo konditerio ir kepėjo specialybę.
Pasak J.Burgerio, jo senelio kepyklėlė Šilutėje buvo įrengta pastate, maždaug toje vietoje, kur šiuo metu yra vadinamoji universalinė parduotuvė. 1939 m. gyventojų sąraše, saugomame Šilutės muziejuje, galima aptikti Hanso Tunnat pavardę.
Jorgo mama dirbo vaikų darželyje Skirvytėje, šios specialybės išmokusi Šilutėje. Tėvelis studijavo Miunchene. Tuo metu Hitlerio įsakymu visi studentai privalėdavo atlikti tam tikrus darbus: padėti nuimti derlių ir panašius darbus. Likimas lėmė, kad jis buvo išsiųstas į Ventę, kur ir susipažino su jauna Skirvytės darželio auklėtoja.
„Esu pusiau bavaras, pusiau Klaipėdos krašto vokietis“, – sako J.Burgeris, gimęs 1943 metų liepos 27 dieną.
Pabėgti pavyko ne visiems
II pasaulinio karo metu sovietų armijai priartėjus prie Vokietijos, 1944 metų rugpjūčio 28 dieną jauna Burgerių šeima, kaip ir kiti šio krašto žmonės, turėjo trauktis į Vokietijos gilumą.
„Visi giminės: pusbrolio tėvai iš Klaipėdos, teta iš Kirlikų kaimo, rinkosi vienoje vietoje, kad galėtų pabėgti į Tilžę. Pagal tuometinę traukimosi tvarką, jie turėjo patekti į „Koslar“ laivą, plukdžiusį į Karaliaučių, bet nebetilpo. Ir ačiū Dievui, nes šis laivas buvo susprogdintas“, – lemtingą įvykį pasakoja J.Burgeris.
Pirmenybė bėgti nuo artėjančio fronto buvo teikiama šeimoms su mažais vaikais. Visa giminė po truputį rinkosi Berlyne, o 1948 m. J.Burger tėvai atsidūrė Niurnberge, kur jų palikuonys gyvena ligšiol. Jorgas dar turi brolį ir seserį, kurie gimė jau Vokietijoje.
Tačiau ne visiems artimiesiems pavyko pabėgti.
Mamos pusseserė dėl nelaimingo atsitikimo liko Rusnėje. Ištekėjusi vokietaitė tapo Žukauskiene. Jorgas prisipažino, kad labai ilgai jos ieškojo, netgi prašė Šilutės muziejaus direktorės Rozos Šikšnienės nuskenuoti jos nuotrauką, kad galėtų surasti daugiau informacijos, tačiau iki šiol neturi jokių žinių apie šią giminaitę.
Įdomu ir tai, kad vienas į Vokietiją pasitraukusių J.Burgerio dėdžių, jau būdamas 92 metų, iš savo atminties nubraižė Šilutės planą, koks miestas buvo tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų: kruopščiai sužymėjo čia gyvenusių žmonių pavardes bei veikusias įstaigas. Pagrindinė Lietuvininkų gatvė tuo metu vadinosi Princo Joachimo gatve.
Giminės istorija susidomėjo brandaus amžiaus
J.Burgeris pasakojo, kad lankytis Lietuvoje pradėjo nuo 2006 metų. Kol buvo jaunas, giminės istorija jį nelabai domino, tačiau kai tapo brandesnis, panoro sužinoti, iš kur yra kilęs, kadangi pusė jo šaknų yra iš Lietuvos.
„Prieš pusantrų metų mirus mamai, vienintelis noras tapo atvykti į Lietuvą ir čia sutikti savo 70-mečio jubiliejų. Nenorėjau organizuoti jokios didelės šventės Vokietijoje, kaip ten yra įprasta“, – sako J.Burgeris. Tokiu būdu jis norėjo pagerbti mamos atminimą bei vietą, kurioje yra gimęs.
Jorgo mama apie Šilutę pasakodavusi be galo daug, bet čia atvažiuoti bijojusi, nes manė, kad gali neatlaikyti širdis. Be to, atmintyje norėjusi išsaugoti būtent jaunystės laikų prisiminimus.
Kalbėdama apie tėviškę, vaikams ji girdavo Pamario krašto gamtą bei čia gyvenusius vaišingus žmones. Žodžiais nupiešdavo ir evangelikų bažnyčią – ryškiai mėlynos spalvos jos altorių.
Atvažiavęs į Šilutę pats, J.Burgeris bažnyčią ir įspūdingąjį altorių išvydo savo akimis. Tai jam kelia daug sentimentų.
„Mūsų vaikams pasakojimai apie Šilutės kraštą yra giminės istorija ir tarsi pasaka“, – sako jis.