Judėjimas – beveik 60 metų medike dirbusios J.Milukienės guvaus 90-mečio paslaptis

milukienePabeldžiame į Joanos Milukienės duris ir iš karto išgirstame greitą bėgimą laiptais. Žinome, kad, rudeniui prasidėjus, moteris paminėjo savo 90-metį ir tądien laukė jos pasveikinti atvykstančių svečių.

„Gal anūkas bėga atidaryti durų?“, – garsiai pamąstome. Spynai trakštelėjus, į vidų mus įleidžia šypsena pasipuošusi pati p. Joana.

„Ar tai jūs taip lėkėte laiptais?“, – nesitiki.

Liekame užnugaryje medikei staigiai vėl užbėgus aukštyn, o jai pasiteiravus, ar norime arbatos, net nespėjame atsakyti, kai jubiliatė jau triūsia virtuvėje…

Pagaliau ramiai prisėdame pasikalbėti. Pokalbio gijos sukosi apie darbą buvusioje Šilutės vaikų tuberkuliozės sanatorijoje, atsidavimą vaikams, ten dirbusių medikų nuoskaudas, kurios neišdyla iki šių dienų, ir apie orią, laimingą senatvę…

Vadovauti personalui – iššūkis

Kilusi iš Marijampolės p. Joana ilgai turėjo paklaidžioti, kol įsikūrė Šilutėje. Su tėvais iš gimtinės ji persikėlė į Alytų. Ten baigus gimnaziją, šalį sukrėtė karas. Pirmąją karo dieną J.Milukienė turėjo gauti gimnazijos baigimą patvirtinantį atestatą, tačiau prasidėjo grėsmingas bombardavimas, todėl niekas nebesirūpino tuos atestatus mokiniams įteikti.

Šeima persikėlė iš Alytaus į Vilnių, Joana įstojo mokytis medicinos. Tačiau mokslų nebaigė, nes šeima buvo evakuota į Vokietiją. J.Milukienė džiaugiasi, kad  Vokietijoje ji sutiko gydytoją lietuvę, dirbusią vaikų klinikoje. Moterys rado bendrą kalbą, ir medicinos studentė galėjo padėti savo šeimai išgyventi svetimoje šalyje – įsidarbino valytoja, gydytojų padėjėja kūdikių namuose, vėliau – ligoninėje.

Užsienyje šeima pragyveno tris mėnesius, paskui į Lietuvą pėsčiomis grįžo… Kelionė nebuvo lengva, prisiminti tuos sunkius laikus p. Joana nenori iki šiol, tik palinkėjo, kad tas, kuris karo nematė, tegu niekada su juo ir nesusiduria…

Grįžusi į gimtinę studentė pasiryžo toliau krimsti mediciną ir įstojo į Kaune buvusį universitetą. Atvykusi į pirmąją paskaitą, kaip tyčia, šalia savo būsimojo vyro atsisėdo. Pirmas jų susitikimas baigėsi kivirču ir Joanos įsižeidimu, tačiau ši pažintis virto meile ir 1948 metais jaunieji medikai susituokė.

Abu sutuoktiniai gavo paskyrimus į Kelmės apskritį, o 1949 m. vyras paskirtas eiti vyriausiojo gydytojo pareigas Šilutėje, o p. Joana – vadovauti personalui steigiamojoje vaikų tuberkuliozės sanatorijoje „Eglutė“.

Prisiminusi darbo pradžią sanatorijoje, J.Milukienė net nusipurto: „Rimtas iššūkis tuomet buvo man, 26 metų merginai, vadovauti vyresniems už mane darbuotojams…“

Vaikai sanatorijoje ir gydėsi, ir mokėsi

Iš pradžių tuberkulioze sergantys vaikai buvo gydomi prie Šilutės ligoninės atidarytoje sanatorijoje. Tuo metu šalyje buvo plačiai paplitusi vaikų kaulų tuberkuliozė – Šilutėje buvo gydoma apie 100 vaikų. Atvykdavo vaikai į sanatoriją ir sunkios būklės – su atviromis žaizdomis, pūliniais ant stuburo, klubų.

1961 metais valdžios atstovai užsuko apžiūrėti sanatoriją ir pamatę, kad ši tokiose varganose patalpose įkurta, perkėlė įstaigą į Katalikų bažnyčios gatvę, į anksčiau buvusią Šilutės katalikų parapijos prieglaudą. 1963 m. sanatorija pavadinta „Eglutės“ vardu, o 1977 m. atidarytas naujas sanatorijos kompleksas su naujausiais įrenginiais, Sveikatos apsaugos ministerijai kainavęs daugiau kaip 2 milijonus rublių.milukiene sanatorija1

Kaulų tuberkuliozė buvo gydoma ne dienomis, o metais, vaikai negalėdavo vaikščioti, todėl sanatorijoje jiems reikėjo suteikti ne tik gydymą, bet ir auklėjimą, mokymą. Todėl sanatorijoje ir pamokos vyko, ir popamokinė veikla organizuota: įkurtas fotografijos būrelis, lėlių teatras.

Kodėl sanatorija vadinosi „Eglutė“?

Šypsodamasi J.Milukienė prisimena, kaip sanatorija gavo „Eglutės“ vardą.

„Kalėdos tuo metu nebūdavo didelė šventė, švęsdavome Naujus metus, puošdavome eglutes, ruošdavome vaišes. Vaikai mūsų sanatorijoje gulėdavo labai ilgai, daug ko nematydavo, aplinkos nepažino. Kai vieną kartą su ligone važiavome į Kauną, sustojus miške mergaitė apstulbo, pamačiusi eglę su kankorėžiais. Nebuvo regėjusi tokios anksčiau. Mergaitė pagalvojo, kad jau Naujieji metai atėjo, kad eglę miške kažkas žaisliukais papuošė. Kaip krykštė, kaip džiaugėsi ji…“, – pasakojo J.Milukienė. Vaikišką laimę medikų kolektyvas įamžino sanatorijos pavadinime.

Prisimindama sanatorijoje gydytus vaikus, p. Joana pamini, kad ir žymųjį Čeponų ketvertuką, nuo tėvo tuberkulioze užsikrėtusius, teko jai gydyti. Jie ketverius metus medikų kompanijoje praleido.

„Tiek daug gražių prisiminimų…“, – atsidūsta 56 metus vadovaujamąjį darbą sanatorijoje ir 60 metų medike dirbusi J.Milukienė. Prabėgusius darbo metus moteris apibūdina kaip sunkius, tačiau labai gražius: sanatorijoje dirbo daug jaunų žmonių, tik baigusių mokyklas, todėl kolektyvas buvo vieningas ir bendradarbiai rūpinosi vieni kitais. Darbas buvo mielas ir todėl, kad buvo susijęs su vaikais, reikalavo kantrybės, atsakomybės, rūpesčio, tačiau atpildas medikams buvo vaikų meilė, prieraišumas, vaikiškas džiaugsmas.

Dirbo J.Milukienė sanatorijoje iki jos uždarymo. Ta diena gydytojai buvo liūdniausia… 2004 m. lapkričio 7-oji – ši data skaudžiai įstrigusi jubiliatės ir viso buvusios „Eglutės“ kolektyvo atmintyje.

Medikų nuoskauda nenyksta

Jau 2004 m. gegužės mėnesį buvo pradėti mažinti medikų etatai sanatorijoje, kol galiausiai lapkritį ją uždarė. Be darbo liko 70 sanatorijos darbuotojų. Nesaugoma sanatorija buvo niokojama, milijonus kainavęs jos turtas sunaikintas.

Nuoskaudą dėl sanatorijos sunaikinimo darbuotojai turi iki šiol. Nebuvo nei ačiū, nei sudiev… Tiesiog paleido visus su vėju.

„Mūsų buvo 70 darbuotojų ir daugiau nei pusė jų čia dirbo ilgai – net apie 40 metų. Personalas buvo kaip šeima, iki šiol išsaugojome itin gražius santykius. Todėl, kai pašnekame susitikusios su buvusiomis bendradarbėmis, vis grįžtame prie šios temos, nuoskaudą viena kitai išliejame.  Tačiau nepaisydamos apmaudo, vieningai pripažįstame, kad kiekviena mūsų sieloje turtinga, nes savo gerumą tiek metų dalijome ligoniukams vaikams“, – sako jubiliatė.

Kova su gyvenimu

Sulaukusi garbingo 90-ies metų jubiliejaus, p. Joana sveikata sako nesiskundžianti. Tik gailisi, kad akys nebegali taip gerai matyti, nes, pasak medikės, negalėjimas skaityti yra didelis nuostolis – ji labai mėgusi poeziją. Ir televizorių žiūrėti ji nebegali, tačiau užsimerkusi vis tiek perklauso visas laidas, nevengia ir kryžiažodžių paspręsti, kad protą palavintų.

„Toks jau tas gyvenimas – gražus, norisi sulaukti rytojaus. Kaip Džekas Londonas rašė, kad gyvenimas – kaip lošimas, kur žmogus niekada nelaimi, bet kovoja. Ateina senatvė, našta užgula pečius, tačiau, kad ir kaip būni prislėgtas, kovoji, nes nori gyventi“, – rašytojo žodžius sau pritaikė medikė.

Tačiau matant tokią guvią J.Milukienę, net neatrodo, kad jai reiktų kovoti. Kurgi jos sveikatos ir energijos paslaptis?

Atsakymo ieškoti nereikia, mat šis ir taip akivaizdus, – nuolatinis judėjimas padeda skaičiuoti jai garbingų jubiliejų metus. Moteris džiaugiasi, kad, kaip pati pasakė, yra greitų apsukų, todėl ir parduotuves aplekia, ir pasivaikščioti po Šilutę išsiruošia, ir pas drauges į svečius vis nuskuba.

„Kai jau nebegalėsiu vaikščioti, o po namus tik slankioti turėsiu, tuomet jau būsiu nebe savimi“, – juokdamasi pripažįsta jubiliatė.

Užauginusi du sūnus – dailininką ir architektą, J.Milukienė džiaugiasi pas ją apsilankančiais 3 anūkais ir proanūkiu.

Su jubiliejumi medikės pasveikinti atvyko Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis. Palinkėję geros sveikatos, jie susitarė su J.Milukiene susitikti ir ją dar kartą pasveikinti po 5 metų.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.