Šiais R.Šteinerio žodžiais pokalbį pradeda Šilutės vaikų darželio „Žibutė“ judesio korekcijos mokytoja Rita Milašiūtė, Valdorfo pedagogikos draugijos narė.
Savo įstaigoje ji kartu su Valdorfo pedagogikos draugija ir Šilutės pedagogų švietimo centru suorganizavo seminarą tema „Pasakų ištakos, esmės bei jų simbolinė kalba“, „Pasakos – žaidimo pristatymas“, „Tarpusavio santykiai ir jausmai“.
Seminare dalyvavo ne tik Šilutės, bet ir Vilniaus, Kauno, Mažeikių, Palangos, Šiaulių ikimokyklinių įstaigų pedagogai.
Pranešimą apie tarpusavio santykius ir jausmus rengė pati Rita, o „Sveikatos šaltinio“ redakcija mano, jog pedagogės pastebėjimai bus įdomūs ir aktualūs daugeliui skaitytojų.
Kaip išvengti bendravimo krizių?
Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, dovanoti daug laimės ir atvirkščiai – atnešti daug skausmo, nusivylimo, nuoskaudos ar pykčio. Bendravimo problemos ir konfliktai gali apkartinti gyvenimą, atvesti iki ligos ar net mirties.
Santykiai tarp žmonių susiklosto įvairiai, juos lemia tas, kas gali vadovauti sau bei kitiems. Valdymo klausimas nuolat iškyla šeimoje ir darbe, dėl to vyksta ilgiausios diskusijos, kunkuliuoja aistros.
Ar įmanoma žmogiškai išspręsti šią opią problemą ir kur to išmokti? Kokias savybes reikia išsiugdyti žmogui, kad būtų galima išvengti bendravimo krizių, valdymo konfliktų ir ką reikėtų daryti su jais susidūrus.
Tokia tema nagrinėta seminare, remiantis pedagogika, medicina ir R.Šteinerio antroposofija.
Stenkimės tobulėti
Kiekvienas žmogus iš prigimties geba ką nors veikti ir vienaip ar kitaip vadovauti kitiems, kaip geba justi, jausti, mąstyti ir kurti idėjas. Kadangi žmogus veikia gyvenimo sąlygas ir kitų veiksmus, todėl neįmanoma ką nors keisti, nenaudojant valdžios. Tačiau svarbu kaip tai padarysime, ar šie veiksmai bus išmintingi, gražūs ir konstruktyvūs.
Viena vertus, santykiai tarp žmonių priklauso nuo jų asmeninio požiūrio, lūkesčių ir siekių, antra – nuo socialinių ryšių ir dalykinės kompetencijos. Taigi turime ugdytis gebėjimus: savęs pažinimo (savižina) ir saviugdos srityje – išmokti vadovauti sau pačiam, išsiugdyti savitvardą; socialinėje srityje – išmokti atsižvelgti į kitų žmonių poreikius ir tikslus; dalykinės, profesinės kompetencijos srityje – išmokti pasišvęsti tam tikrai užduočiai.
Savižina neatsiejama nuo saviugdos. R.Šteineris visada pabrėždavo, kad vieną savęs ir pasaulio pažinimo žingsnį turi lydėti trys charakterio formavimo, t.y. saviugdos, žingsniai. Šią taisyklę jis pavadino auksine: „Jei nori žengti vieną žingsnį slėpingų tiesų pažinimo keliu, ženk dar tris gėrio link, tobulindamas savo charakterį“. Juk tas, kuris patyrė, kaip sunku pažinti savo tikrąją esmę ir ją valingai ugdyti, dažniausiai nenori kritikuoti kitų žmonių silpnybių.
Aišku, pastebėsime savo ir kitų žmonių silpnybes, bet nesistengsime jų smerkti, o pamąstysime, kaip galima šiam žmogui padėti, kad jis pats jas įveiktų. Nes juk visi iš savo patirties žinome: patys ugdomės daug mieliau, negu leidžiame tai daryti kitiems.
Kalbėdami apie savo ar kitų silpnybes, privalome nepamiršti, kad gyvename tokiais laikais, kai žmonių savigarba itin jautri ir pažeidžiama. Jau darželiuose ir mokykloje pastebime jautresnius vaikus. Tiesą sakant, vos ne kasdien juos reikėtų paskatinti, pagirti. Vaikai labai jautriai reaguoja į vertinimą, priekaištus ar neigiamą atsakymą. Todėl visada noriu priminti – turėkime kantrybės, ištvermės, meilės ugdydami vaikus, ugdydami save.
Padidintas jautrumas būdingas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Juk bent 
kiek palietus asmenybę, dažnai įsižeidžiama. Su vaikais lengviau – įsižeidusius apgaubsime savo simpatija, pagirsime, ir tai jiems padės įveikti sunkumus, nusivylimus, kai nesiseka mokytis ar bendrauti. O suaugusieji tokio atlaidaus elgesio iš aplinkinių negali tikėtis. Tai kaip išsaugoti ir palaikyti savigarbą?
Pradėkime nuo minties, kad įžeidimas nekeičia mano tikrosios vertės, ir tai gali labai padėti. Įžeidimo mastą patys nustatome. Nepagrįstų ir neteisingų kaltinimų paprasčiausiai reikėtų nepriimti. Bet jei manome, kad kritika teisinga, tada ji mus žeidžia. O tai – jau ėjimas link saviugdos. Kai ugdydamiesi gilinsimės į save, pastebėsime daugybę neigiamų dalykų. Tada, patikėkit, taip pat skaudu. Bet šis skausmas mums bus naudingas, nes suprasime, ko dar reikia mokytis.
Reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą – nesipuikuoti pasisekus ir nesikrimsti dėl nesėkmių, realiai įvertinti save ir nustatyti, kuri kritika teisinga, kuri ne.
Jei atsiranda žmonių, norinčių valdyti kitus, niekas geriau neapsaugos tavo sielos nuo priklausomybės jiems, kaip sąžiningumas sau pačiam, susitaikius su tuo, kad galbūt tokiems žmonėms atrodysi ne toks vertingas, rimtas arba pakankamai tvirto charakterio.
Geriausia nesistengti atrodyti geresniam nei esi, o būti sąžiningam, išlikti savimi ir stengtis tobulėti.
Jausmai – įtemptos muzikos instrumento stygos
Jausmai yra susiję su fizinio kūno pojūčiais ir mąstymu. Dėl jausmų žmogaus išgyvenimai ir ryšys su pasauliu tampa asmeniški ir individualūs. Galima suprasti, kodėl šiais laikais vengiama jausmų: baisu atskleisti save, parodyti kitiems savo nebrandumą. Juk visada lengviau jausmus paslėpti, užgniaužti, išstumti, negu atskleisti, pripažinti jų svarbą ir sąmoningai juos ugdyti. Šiuo metu tai ypač aktualu.
Darbe ir asmeniniame gyvenime svarbūs ne vien profesiniai gebėjimai, bet ir pats žmogus, jo asmenybė su visais trūkumais ir privalumais. Visur trūksta socialinės kultūros, jautraus domėjimosi kito žmogaus reikalais, užuojautos, gebėjimo suprasti kitą, padėti jam rasti vietą gyvenime.
Šiuo metu yra nemažai gydymo metodų, padedančių atverti jausmų pasaulį ir jį aktyvinti: fizioterapija, pojūčių lavinimo pratimai, masažai, meno terapija, bioenergetika. Jų daugėja, ir tai rodo, kad žmonės suvokia, jog jiems trūksta jausmų kultūros, nes jos neatsinešė iš vaikystės ir jaunystės, todėl dabar terapinėmis procedūromis bando kompensuoti šį trūkumą.
Deja, šių dienų pedagogika visame pasaulyje orientuota į vienpusį intelektinį gebėjimų lavinimą, žinias. O pati svarbiausia asmenybės dalis – jausmai – apleista. Juk iš mokymosi psichologijos žinome, kad vaikai, jaunuoliai bei suaugusieji geriausiai išmoksta ir atsimena tai, kas juos domina, kuo jie susižavi. Išmokti ir prisiminti lengviausia tokią medžiagą, kuri sušildo mūsų jausmus. Jausmai nuspalvina žmonių bendravimą, lemia tarpusavio santykių būdą ir trukmę. Nuo jų priklauso, kiek aukosimės ar stengsimės. Jeigu žmogus neturi užuojautos, savo gebėjimus ir protą gali panaudoti piktam, kenkti kitiems žmonėms ir aplinkai.
Todėl kyla klausimas, kaip paaiškinti, kodėl šiais laikais tiek daug žiaurumo? Mūsų laikmečiui būdingas mąstymo, intelekto ir veiksmo garbinimas, tačiau jausmai neišugdyti. Kai žinios ir gebėjimai neveikia asmenybės, nepaliečia širdies – tokia veikla negyvybinga. O žmogaus gyvenimas yra gyvi jausmai. Ugdant pojūčius žmogui lengviau suvokti ir save. Juk žmogus pagal savo prigimtį amžinas (pasitikėjimo jausmas), gebantis integruotis (harmonijos jausmas), laisvas, savo viduje ramus, turintis simpatijos ir antipatijos jausmą, šiltas, jautrus, individualus, prasmingai ir darniai egzistuojantis pasaulyje bei suvokiantis savo esmę.
Jausmai yra tarsi įtemptos muzikos instrumento stygos. Jie mus sujungia su tuo, ką galvojame ir veikiame, su tais, kuriuos sutinkame. Jie mus sieja su savimi ir pasauliu. Mūsų sielos melodiją išdainuoja daugiau ar mažiau harmoningos tarpusavio santykių stygos – kartais įtemptos, kartais laisvos, o gal ir visai nutrūkusios. Bet tai mums padeda atskirti, kas yra tikra, teisinga ir sava.