Orpingtonai, arankanai, maranai, amrokai, mažieji fryzai, brakeriai, Antverpeno, olandų lakenverderiai, – tai žodžiai, kurie bus žinomi ko gero tik menkai daliai šio straipsnio skaitytojų.
Aiškumo į situaciją šiek tiek įneš nebent kiti šiems giminingi pavadinimai: sidabriniai lekhornai, šabo vištelės, – jau tampa aišku, kad kalbame apie vištinius paukščius.
Tiek daug įvairių vištelių gyvena Juknaičių seniūno pavaduotojos Natalijos DOMARKIENĖS ūkyje. Ne tik gyvena, bet yra mylimos ir lepinamos, o apie savo augintines prabilusios jų šeimininkės akys spindi meile.
Juknaitiškė prisipažįsta esanti „ligonė“, bet džiaugiasi, kad šia, anot jos, liga jau pavyko apkrėsti ir nemažai kitų seniūnijos šeimų. Dar ji pripažįsta, jog veislinių paukščių auginimas – brangus malonumas, bet čia pat paklausia, ar išvis yra nemokamų malonumų?.. 
Juknaitiškė yra Lietuvos dekoratyvinių ir veislinių paukščių augintojų draugijos (LDVPAD) narė, savo augintinius jau parodžiusi ne vieno rajoninio ir respublikinio renginio dalyviams. O bendravimas su bendraminčiais šios draugijos nariais jai yra dar vienas pinigais nenuperkamas malonumas.
Moka brangiai pirkti, bet ne parduoti
„Myliu ir kates, ir šunis, ir visus gyvulius, jaunystėje svajojau net šunų prieglaudą įsteigti. Bet labiausiai myliu vištas. Net jei namų nespėsiu tinkamai sutvarkyti, jas prižiūrėsiu ir jos visada turės būti sočios“, – tokia Natalijos nuostata. Ir ja nė akimirkai nesuabejoji, kol šeimininkės lydimas suki ratus po jos kiemą, tvartą ir diendaržį. Čia vienas po kito giesmes traukia didesni ir mažesni gaidžiai, kudakuoja įvairiausių dydžių, spalvų ir atspalvių vištelės.
18 rūšių ir tikrai daugiau nei 100 jų atstovų – maždaug tokia Natalijos vištelių karalija. Dalį jos augintinių matėme Juknaičiuose neseniai vykusios seniūnijos šventės metu, vieną jos išaugintą orpingtonų porelę LDVPAD tądien padovanojo vienos gražiausių seniūnijos sodybų šeimininkams, tarvydiškiams Vandai Grygalienei ir Jonui Bajorinui.
Natalija pasakoja veislinius paukščius auginanti visai neseniai – vos porą metų. Tiesa, paprastų raibųjų turėjo visada, net tada, kai visą ūkį buvo išnaikinusi, kudakuojančių gyventojų jos kieme netrūko. Todėl sako jau nebeatsimenanti, kada paskutinį kartą valgė parduotuvėje pirktą kiaušinį.
Bet tikrai ne dėl kiaušinių, ir ne dėl pelno juknaitiškės kieme kudakuoja tokia gausybė įspūdingos išvaizdos vištaičių. Mat tam, kad šis pomėgis neštų pelną, reikia jas ne tik pirkti, veisti, keistis ir dovanoti, bet ir… parduoti.
Natalija prisipažįsta kol kas mokanti tik „brangiai pirkti“, bet parduoti vis dar nesugebanti, o viena to nesugebėjimo priežasčių, žinoma, yra ir laiko stoka.
Diendaržyje – ir ožkos, antys, balandžiai
Prisimindama to savo pomėgio pradžią Natalija nusikelia porą metų į praeitį, kuomet internete akis užkliuvo už egzotiškų paukščių nuotraukų bei paukštininkų forumo. Užsiregistravusi jame ir pradėjusi bendrauti su šiais žmonėmis juknaitiškė irgi įsigijo pirmuosius veislinius paukščius, jų kiaušinių. Nuo tada jos augintinių būrys kasmet didėja.
„Pradžioje tikrai nesitikėjau, kad taip įsitrauksiu į tą veiklą“, – prisipažįsta pati.
Šiuo metu įvažiavus į Natalijos namų kiemą akį traukia ir aptvare, ir tiesiog po žolyną lakstančios vištaitės. Didelės, mažesnės ir visai mažytės, ir gaidžių, ir viščiukų lydimos. Dar daugiau jų – ūkiniame pastate, kur visai tai įvairovei sukalta daugybė gardų.
Kitoje ūkinio pusėje – vėl diendaržis, kuriame irgi skardena įvairaus dydžio ir spalvų gaidžiukų balsai. Kiek tų gaidžių čia iš viso? Pasirodo, kiekvienai veislei bent po vieną, o kai kurioms – ir po kelis. Pirmosios gaidukų giesmės apylinkę pradeda žadinti nuo pusės keturių ryto.
Kiekviena vištų veislė, anot Natalijos, išsiskiria ne tik spalvomis, bet ir charakteriu. Pavyzdžiui, vendotai yra juodi ir balti, rudai ir juodai apkraštuotomis plunksnelėmis, Antverpenai irgi būna juodi, balti, raibi ir t.t. Skiriasi ir būdas: vienos jų yra baikščios, kitos išskirtinai jaukios, vis bandančios prie rankų prisiliesti, dar kitos, pavyzdžiui lekhornai – skrajūnės, kurioms ir tvoros turi būti aukštesnės.
Be vištų aptvare dar krypuoja ir septynių ančių bėgikių šeimyna, per tvorą galvas kelia trys ožkytės, kaip paaiškina Natalija, – prancūzų 
alpinių veislės. Jos – dar viena Natalijos meilė, o pirmosios jos ūkyje irgi iš meilės gyvūnams atsirado. Tiesiog pigiai jas nupirko iš moters, kuri jau nebepajėgė jų prižiūrėti.
„Parsivežiau jas ir užsikrėčiau ta „liga“, – smagiai juokiasi Natalija. Prisipažįsta, jog jai jau seniai nebereikia sukti galvos dėl dovanų: šokoladukų ji seniai nebeperka, o prireikus padaryti kam nors malonią staigmeną dovanoja kur kas sveikesnę dovaną – ožkų pieno sūrius ar padėkliuką putpelių kiaušinių.
Dar po tą diendaržį skraido porelė įstabaus grožio baltų povinių balandžių. Jie – irgi dovanų gautųjų palikuonys, o maži balandukai, kaip ir ančiukai, irgi iškeliauja kaip sparnuotos dovanos į bendraminčių namus.
Džiaugiasi „apkrėtusi“ 7 šeimas
Bendraminčiai – tai LDVPA draugijos nariai. Draugija oficialiai įregistruota tik šiemet sausį, tačiau jos nariai jau spėjo tapti miela šeima. N.Domarkienė pasakoja, jog visa draugijos veikla yra savanoriška, tad suprantama, kad toje veikloje dalyvauja tik bendrų interesų vienijami žmonės. Draugijai vadovauja klaipėdietis Artūras Kundrotas.
Draugija skatina visapusį savo narių bendravimą, todėl organizuojamos išvykos, pasiplaukiojimai laivais. Juknaitiškės nuomone, jokiais pinigais neįmanoma įvertinti to bendravimo džiaugsmo, kuris lydi visus jų susitikimus, dalyvavimus parodose ir šventėse. Lietuvos genofondo paroda Baisogaloje, tarptautinis menų festivalis „Blindos polka“ Telšių rajone, prie Šatrijos kalno, seniūnijų šventės – tik dalis šiemetinių renginių, kur LDVPAD nariai rodė savo augintinius. Artimiausi renginiai – Jurbarko miesto šventė bei Dagotuvės Žemaičių Naumiestyje.
Ko vertos vien kelionės į ilgamečių veislinių paukščių augintojų namus, kur, kaip pavyzdžiui, vilkaviškiečio Rolando ūkyje, galima pamatyti apie 500 vištų – 60 veislių atstovų!
N.Domarkienė sako dar neturinti, anot jos pačios, prašmatnių veislių vištų, bet neabejoja, jog nebetoli tas laikas, kuomet jos ūkyje kudakuos ir išskirtinio grožio šilkaplunksnės vištelės ir būtinai visų 5 spalvų: juodos, baltos, pilkos, šviesiai rudos ir šokoladinės.
Dar jos svajonėse – iškilmingai po kiemą vaikštinėjantys fazanai, savo grožiu stebinantys povai, mandarininės antys ir net vietnamietiška kiaulytė. Tai – planai ir svajonės, o kol kas ji sako dar neatsidžiaugusi dabartiniais savo augintiniais, dar neatsirinkusi, kuriuos iš jų norėtų ilgiau laikyti.
Tiesa, vienos vištų veislės – perlinių, liaudyje dar patarškomis ir pentardomis vadinamų, ji jau atsisakė. Anot Natalijos, pernelyg jau triukšmingos jos buvusios, todėl buvo išsiųstos į Šiaulių kraštą… O štai jaunieji ančiukai netrukus iškeliaus į Šalčininkus. Taigi tarp draugijos narių vyksta labai aktyvūs mainai.
„Jeigu pradėsi skaičiuoti pinigus, kuriuos prarandi, dings nuotaika. Reikia nepamiršti, jog visi gyvenimo malonumai yra nuostolingi, už visus reikia mokėti, tai kuo šis kitoks?..“ – sako juknaitiškė.
Todėl ji stengiasi, kad bendraminčių gausėtų ir mūsų rajone ir džiaugiasi šia „liga“ jau apkrėtusi 7 savo seniūnijos šeimas. „Susidomėjimas veisliniais paukščiais rajone didėja“, – pastebi Natalija.