Savo kasmetinėje šventėje juknaitiškiai šiemet pagerbė ne tik, kaip jau įprasta šioje gyvenvientėje, gausiausias ir pavyzdžiu kaimynams esančias šeimas, gražiausiai besitvarkančius ir europietiškai gyvenančius kaimynus, bet ir savąjį Alkos piliakalnį, tautinį kostiumą ir pačią Lietuvą.
Į šventę „Visada jauni” gausiais būriais suvažiavo aplinkinių kaimų ir seniūnijų bendruomenės, sulaukta garbių svečių ir iš toliau. Suvažiavo ne tuščiomis: katiluose ir ant stalų garavo sočios sodietiškos vaišės, akį traukė kalnai saldumynų ir prekybininkų meno dirbinių, o juknaitiškių namus praturtino svečių dovanos.
Garavo karšti, akį viliojo saldūs gardėsiai
Alkakalnis – juknaitiškių pasididžiavimas. Mat tai – aukščiausia viso Šilutės rajono vieta ir vienas iš maždaug 850-ies Lietuvos piliakalnių. 33 metrus virš jūros lygio iškilęs piliakalnis šiemet buvo ta vieta, kurioje šiemet – Piliakalnių metais – prasidėjo tradicinė Juknaičių šventė.
Bet iki tol ir vietiniai gyventojai, ir svečiai įprastinėje švenčių vietoje – prie savo estrados – sukosi kaip įmanydami: statė palapines, krovė ant stalų iki pusiaunakčio išvakarėse gamintas vaišes kaimynams, kūrė laužus ir kaitė katilus. Vienuose garavo „Berštų” medžiotojų būrelio verdama soti stirnienos sriuba, kituose – pasieniečių iš Vileikių užkardos gaspadinių gaminama košė, dar kitur – kaimynų iš K
ūgelių kaimo didžiulėje keptuvėje čirškinami riebūs bulviniai blynai ir ant 
iešmų raitėsi kepami viščiukai.
Pamaloninti buvo ir saldumynų mėgėjai, kurie, kur buvę kur nebuvę, vis būriavosi prie Pašyšių bendruomenės palapinės. Čia pašyšiškės moterys visus vaišino ne tik gardžiais, bet ir išradingai papuoštais keksiukais. Tiesa, kad galėtų paskanauti to gardėsio, kiekvienam smaližiui teko įminti šeimininkių parinktą mįslę. Bet pašyšiškės buvo dosnios net ir tiems, kam įminimas niekaip nesiklijavo – jos pačios atsakymą sumaniai pasufleruodavo…
Neliko nuvilti ir tie, kas vaišintis atsisakė – dietos laikosi. Jie tikrai rado ką įsigyti išmanių papuošalų kūrėjų ar kitų prekybininkų palapinėse.
Ant piliakalnio prisiminė istoriją
Į žygį link Alkos piliakalnio vietinių ir svečių eisena išsiruošė, nešdama nedegančius deglus, o grįžo jau su liepsnojančiais. Ta ugnimi, uždegta nuo piliakalnio aukuro, jaunimas įžiebė ir šventės laužą, šalia kurio Juknaičių bendruomenės vedliai – seniūnas Alfredas Gaubys ir bendruomenės pi
rmininkė Laima Barkauskienė vėliau, skambant fanfaroms, pakėlė ir Juknaičių vėliavą.
Tautiniais Mažosios Lietuvos kostiumais pasipuošę renginio vedėjai Jūratė Šukienė ir Vygantas Stoškus visiems priminė, kad nors Lietuva ir nedidelė šalis, joje surasta daugiau apie 850 kalvų, ant kurių stovėjo mūsų protėvių pilys. Anot vedėjų, piliakalnis nėra tik kalnas: kai apie kurį nors kalbame, širdies gelmėje išnyra jausmas, kad šis gamtos ir istorijos kampelis liudija šlovingus šalies laikus, mena didingą Lietuvos istoriją ir kviečia domėtis savo paties giminės šaknimis. Tad nenuostabu, kad ir liaudies dainose minimi kalnai kalneliai, pilys ir piliakalniai. Vieną tokių dainų priminė ir ansamblio „Vėjūnė” moterys.
O Mažoji Lietuva, pasak renginio vedėjų, kraštas, turintis seną istoriją. „Mūsų Alkos piliakalnis tai liudija, turime kuo didžiuotis. Senovėje šio kalno šlaitai buvę labai statūs, vėliau jie apardyti ariant ir kasant smėlį. Į šiaurės vakarus nuo kalno buvo senovės gyvenvietė. Archeologai ten rado įvairių lipdytos keramikos šukių. Nors šiuo metu Alkos kalno aukštis siekia tik apie 3 metrus, bet ši vieta yra pati aukščiausia Šilutės rajono vieta – iškilusi beveik 33 metrus virš jūros lygio. Saugokime savo piliakalnį, ypač dabar, artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad ant piliakalnių sutvirtėjo jo lietuviškumas”, – kvietė visus renginio vedėjai.
Susirinkusieji išgirdo legendą apie tai, kas senovėje dėjosi ant šio kalno, prisiminė ir kitus jau žinomus ir naujai atrastus Lietuvos piliakalnius. Jie uždegė aukurą ir prisiminė, jog senovėje kiekvienuose namuose buvo ugniakuras, kurio ugnį namiškiai ypač gerbė, o motina rūpestingai saugojo.
Nuo aukuro uždegę deglus ir iškėlę Juknaičių vėliavą su žirgu ir sakalu, kurie simbolizuoja jėgą, pergalę, džiaugsmą ir ištikimybę, juknaitiškiai parkeliavo toliau švęsti šventę.
Garbės knygoje – V.Šimelionienė ir V.Barkauskas
Šventės dalyvius sveikino Šilutės rajono mero pavaduotojas Algis Bekeris, pastebėjęs, kad ši gyvenvietė turi bene gražiausią vietą savo šventėms. Seniūnui ir bendruomenės pirmininkei jisteikė šermukšnio medelį – kad Juknaičiai ir toliau gražėtų. Žalumynai papuoš ir ne vieno juknaitiškio sodybą, nes tądien jų išdalinta gausiam būriui seniūnijos gyventojų.
Šventės dalyviai sužinojo, jog šiemetinio gražiausiai tvarkomų sodybų konkurso nugalėtojais, po ilgų komisijos debatų, paskelbti Jūratė ir Dmitrijus Stanišauskai. Jų sodyba, esanti Žirgo gatvėje, traukia visų praeivių akis. Šiai šeimai taip pat atiteko ir šilutiškio Kosto Girčiaus dovana.
Juknaitiškiai kasmet renka labiausiai gyvenvietei ir jos žmonėms nusipelniusius, prie jų visų gerovės prisidedantiems ir prasmingą veiklą vykdantiems žmonėms, ir jiems suteikia teisę pasirašyti Garbės knygoje. Šiemet tokia garbė teko ilgametei pagrindinės mokyklos direktorei Violetai Šimelionienei ir žemės ūkio specialistui Vytautui Barkauskui.
V.Šimelionienė sakė jau galinti save laikyti tikra juknaitiške, mat į šią gyvenvietę atvyko tuoj po studijų, prieš 40 metų. Bet ji sakė suprantanti, jog toks įvertinimas skiriamas ne už pastovumą. Direktorė pabrėžė, kad mokyklos vadovo darbas nėra populiarus, mat jam tenka laviruoti ir tarp vaikų, ir tarp jų tėvų bei kolektyvo nuomonių. Todėl ji neslėpė, jog įrašymas į Garbės knygą jai buvo netikėtas.
V.Barkauskas taip pat sakė nesitikėjęs tokios garbės ir taip pat dėkojo savo bendruomenei.
Į dangų paleido 100 balionų
Jau daug metų Europietiškiausios šeimos rinkimus organizuoja ir prizą „Duona ir grožis iš vienų rankų” teikia ilgametis Juknaičių gyvenvietės puoselėtojas Zigmantas Dokšas. Svečias ir šįkart atvyko su dovanomis, o jo prizas atiteko Mildai ir Viktorui Daubariams iš Kanteriškių kaimo.
Z.Dokšas sakė, jog jam visada malonu prisiminti Juknaičiuose praleistus metus ir matyti, kad gyvenvientė ir toliau gražiai tvarkoma.
Darniausios daugiavaikės šeimos kasmet ieško ir prizą jai steigia Alvidas ir Violeta Šimelioniai. Šiemet jie pasirinko Vitalijos ir Tado Gečų šeimą, auginančią Jokūbą, Ievą ir Arną.
Bendruomenės padėkos raštas įteiktas ilgametei šokių kolektyvo „Juknaičiai” vadovei Loretai Margaritai Černeckienei, nes jos vadovaujami šokėjai jau nebe pirmą kartą tapo šiemetinio respublikinio konkurso „Pora už poros” laureatais.
Apdovanotas ir gausus būrys sportininkų, šventės dieną dalyvavusių įvairiose varžybose. Pranašiausias už visus buvo Leitgirių kaimo jaunimas. Apdovanojimas teko ir varžybas organizavusiai trenerei Linai Leikuvienei, kuri išdavė, jog netrukus taip pat bus Juknaičių bendruomenės narė.
Vieno iš šventės organizatorių – Salos etnokultūros ir informacijos centro padėkos raštai už iniciatyvas kuriant kultūrinę šio kaimo aplinką įteikti renginio vedėjams J.Šukienei ir V.Stoškui.
Paskutinė graži misija oficialiosios dalies pabaigoje skirta Lietuvai: tuomet į dangų pakilo ir virš Juknaičių nuskriejo 100 raudonų, geltonų ir žalių balionų. Taip juknaitiškiai pradėjo švęsti valstybės 100-metį.
O tada prasidėjo neoficialios linksmybės. Saviškiams dainavo, šoko ir vietiniai, ir svečių meno kolektyvai. O 10-ies metų sukaktį minintis Juknaičių moterų vokalinis „Vėjūnės” ansamblis savo sakralinės muzikos koncertą saviškiams dovanojo jau sekmadienį.