Šilutės rajone vargiai rastum vyresnio amžiaus žmogų, nežinantį Juknaičiuose prieš dešimtmetį veikusio sveikatingumo komplekso. Šis unikalus statinys ir jame veikusi sanatorija daug metų traukė ir būrius šilutiškių, ir kitų šalies vietų gyventojus.
Neperdedant galima pasakyti, kad visi tie, kam yra tekę pabuvoti šiame komplekse, iki šiol jaučia skausmą širdyse dėl to, kad prieš 9 metus nudegęs pastatas virto tikru vaiduokliu: ko nesunaikino ugnis, tą pribaigė atvykėliai plėšikai ir vietos girtuokliai.
Labiausiai, žinoma, širdys dėl buvusio savos gyvenvietės pasididžiavimo skauda juknaitiškiams. Antradienį aktyviausi šiosgyvenvietės žmonės sėdo prie stalo gvildenti idėjos, kaip galėtų atstatyti buvusį komplekso pastatą ir vėl sugrąžinti jį ne tik saviems, bet ir viso rajono gyventojams, bei visai Lietuvai. Diskusija buvo karšta ir nuomonių išsakyta įvairių.
Skaičiuoti nesiūlo – siūlo veikti
Juknaičių sveikatingumo centras, anksčiau buvęs reto grožio, dabar visus šiurpina klaikiais vaizdais: čia išlaužyta, išdaužyta ir išvogta viskas, ką buvo galima išvogti ir sunaikinti.
Juknaitiškiai sako, kad kasdien suima graudulys einant pro šalį ir matant, kaip likimo valiai paliktas pastatas vis labiau smenga žemėn. Todėl vietos kavinės „Prūsija“ savininkė Virginija Aleknienė sukvietė Juknaičių aktyvą pasikalbėti, kaip atkurti Juknaičių puošmeną.
Tokia idėja verslininkės galvoje kirbėjo visus 9 metus – nuo tos dienos, kai vieną „gražų“ sekmadienį jis sudegė. Tais metais, kai gaisras suniokojo kompleksą, juknaitiškė gyveno Čikagoje, ir sako vis prisimenanti jai paskambinusio buvusio Juknaičių tarybinio ūkio direktoriaus Zigmanto Dokšo žodžius: „Ką tu ten darai? Važiuok greičiau namo, pirk tą pastatą ir pradėk jį atstatyti“.
Po kelerių metų grįžusi gimtinėn V.Aleknienė pradėjo čia verslą, bet skaudžios mintys, kasdien matant vis labiau nykstančią buvusią sanatoriją, neapleido nė vieną dieną. Juolab kad jai pačiai sanatorijoje teko dirbti 13 metų.
Ne kartą įvairias komplekso atkūrimo galimybes ji svarstė ir su kitais juknaitiškiais, o neseniai net apie 100 jų konkrečiai apklaususi. Atsakymai buvo vienodi: komplekso reikia visiems, visi norėtų matyti jį vėl veikiantį, ir visi sutiktų kas kuo galėdami – darbu ar pinigais – prie to prisidėti.
Klausiama, ar kada nors skaičiavo, kiek tai atsieitų, Virginija atsako, kad kol kas žino tik tiek, kad „berniukų“ grupė, užstačiusi Juknaičių kompleksą, buvo paėmusi 460 tūkst. litų paskolą. Ar buvo bent kiek tos sumos grąžinta bankui, dar nežinoma. Tą paskolą tikriausiai turėtų grąžinti tie, kas imtųsi atgaivinti sanatoriją.
V.Aleknienė sako, jog jei juknaitiškiai, nuleidę sparnus, pradės nuo skaičiavimų, tai ir dar 12 metų gali tekti tai daryti. Todėl, jos nuomone, atėjo laikas pradėti veikti.
„Žinau, kad mes pajėgsim. Kartais ir maži žmonės gali daug, o mano energija – tai kaimo žmonių palaikymas“, – uždegančiai kalbėjo ji būreliui susirinkusiųjų.
V.Aleknienės idėjos esmė, kad kuo pigiau išpirkus pastatą, nedidelius pinigus investuotų ir jį atstatant dirbtų visi juknaitiškiai, o pirkti tektų tik statybines medžiagas.
Iniciatyva pradžiugino Z.Dokšą
Padedama bendraminčių, moteris jau išsiaiškino, jog liepos pabaigoje komplekso pastatas pereina UAB „Verslo konsultantai“ žinion. Šiuo metu pastatas, kaip negrąžintos paskolos garantas, priklauso jau bankrutavusiai Kauno kredito unijai, o šios balanse atsidūrė po to, kai vieno bėdžiaus (dabar jau mirusio) vardu jį nusipirko neaiški „berniukų“ grupuotė.
Per tą laiką „savo“ turtą be skrupulų siaubė ne tik tie „berniukai“, bet ir vietiniai, tad šiandien iš komplekso net nebėra ką nešti. Nebent kalnus šiukšlių, duženų ir lūženų bei tuščių butelių, kurių čia apstu kiekviename kampe.
Tarp antradienį į „Prūsiją“ susirinkusių juknaitiškių abejingų irgi nebuvo: visi sutiko, kad baigia sunykti išties unikalus objektas, žavėjęs ne tik pamariškius, bet ir visą Lietuvą, visi turėjo su juo susijusių prisiminimų, tad visi norėtų, kad jis būtų prikeltas naujam gyvenimui.
Juknaičių klestėjimo laikus prisiminęs Z.Dokšas pasidžiaugė, kad juknaitiškiai ėmėsi spręsti tokį skaudų klausimą. Jis kalbėjo, jog šiandieninis aktyvas privalo galvoti apie tai, ką paliks ateinančioms kartoms. Kitos išeities, kaip tik ieškoti galimybių atkurti kažkada pelningai dirbusį sveikatingumo kompleksą, jo nuomone, tiesiog nėra, o jis pats pažadėjo irgi nedelsdamas prisidėti prie iniciatyvos.
Numatė lėšų šaltinius
Tačiau susitikime paaiškėjo, kad yra ir atsargiau iniciatyvą vertinančių žmonių.
Z.Dokšo prisiminimus, kad savo laiku sanatorija, kurioje dirbo 22 žmonės ir kurioje sveikatinimo paslaugas gavo gal pusė rajono gyventojų, puikiai išsilaikė, nutraukė realistai.
Vietos verslininkas Gintaras Augaitis pastebėjo, kad prieš pradedant pastato atstatymą reikia turėti aiškų planą, kokia veikla jame vyks toliau. Reikia mąstyti ir apie tai, kad ir pastatą reikės išlaikyti, ir darbuotojams atlyginimus mokėti, kad teks grąžinti pinigus privatiems investuotojams, mat be jų paramos atkurti komplekso nepavyks.
„Vien iš viešbučio ir baseino paslaugų nepragyvensime taip, kad galėtume grąžinti milijonus“, – sakė jis. G.Augaičio manymu, esant dabartinėms statybinių medžiagų ir paslaugų kainoms, komplekso atstatymui ir įrengimui reikės bent 5 milijonų eurų, o gal ir daugiau.
V.Aleknienė atitarė, kad juknaitiškiai jau 12 metų skaičiavo, ir dėl to iš mirties taško niekas nejudėjo. O atstatyti atgautą pastatą, jos manymu, būtų galima per porą metų.
Moteris jau numatė ir ne vieną galimą lėšų pritraukimo būdą. Tai ir vėjo jėgainių naudotojų vietos bendruomenėms skiriami pinigai, ir 2 proc. Juknaičių gyventojų pajamų mokesčio, ir projektai, iš kurių pinigų būtų galima pritraukti įrangai įsigyti, ir kitos galimybės.
Neatmeta ir Savivaldybės, ir ES fondų paramos
Ar Juknaičiuose atkurtas kompleksas būtų konkurencingas, kai Šilutėje duris atvers baseiną ir kitas paslaugas siūlantis sporto kompleksas, svarstė ir Savivaldybės administracijos atstovė Inesa Murauskienė.
Kad pradėti reikia nuo nuodugnių skaičiavimų ir verslo plano, mano ir asociacijos „Lamatos žemė“ atstovė Rimutė Pilipavičienė. Ji pasisiūlė kalbėtis su finansų specialistais, sužinoti jų nuomones ir siūlė jas nuodugniai apsvarstyti.
V.Aleknienės nuomone, išgalvoti jokio verslo nebereikia, nes viskas buvo sugalvota prieš 25 metus steigiant sanatoriją.
Svarstyta ir galimybė, kad pastatą įsigytų Juknaičių bendruomenė, bet jos pirmininkė Laima Barkauskienė įsitikinusi, jog bendruomenė nėra „tokia galinga jėga“ ir nesutiks prisiimti tokios atsakomybės. Juolab kad įstatymai nuolat keičiasi, tad niekas šiandien negali pasakyti, kokius įsipareigojimus kartu su perimtu pastatu bendruomenei gali tekti prisiimti.
R.Pilipavičienė priminė Europos Sąjungos fondų paramą, tačiau kai kurie jų net nepriima paraiškų iš bendruomenių – jos yra per menki dariniai. Tad europiniam finansavimui gauti geriausia būtų, kad pastato savininkas būtų rajono Savivaldybė.
„Be savivaldybės paramos komplekso mes nesutvarkysime. Mes turime tartis su Savivaldybe, o ne imtis vadovauti“, – mano R.Pilipavičienė.
Pokalbyje dalyvavęs rajono Tarybos narys Arvydas Jakas irgi mano, kad labai svarbu palankus savivaldybės vadovų, ir rajono politikų požiūris, ir kad be privataus kapitalo pritraukimo tokio objekto nesutvarkysi. Be to, pirmiausia, anot jo, juknaitiškiams reikia susitikti su bankroto administratoriumi ir išsiaiškinti nemažai teisinių pastato priklausomybės ir perėmimo klausimų.
Juknaitiškiai išsirinko 7 asmenų darbo grupę, kuriai vadovaus V.Aleknienė ir kuri imsis judinti komplekso atstatymo reikalus toliau.
Tikėkime – jiems pavyks.