Jungtinių Arabų Emyratų oro linijose dirbanti šilutiškė pasiilgsta natūralios žolės ir medžių ošimo

Egle Banauityte„Daugelis galvoja, kad mes esame tik lėlės, kurios pateikia maistą ir gėrimus. Bet ištikus pavojui 36 tūkstančių pėdų aukštyje mes esame tie žmonės, kurie pirmieji Jums suteiks pagalbą“, – teigia šilutiškė Eglė Banaitytė, neseniai Jungtinių Arabų Emyratų oro linijose pradėjusi dirbti skrydžių palydove.

Studijuodama Dubajaus aviacijos koledže, ji ne tik gavo daug specifinių žinių, bet išmoko ir gesinti tikrą ugnį, suteikti pirmąją pagalbą, evakuoti keleivius ir netgi priimti naujagimį. Ar žinojote, kad pagal statistiką kasmet bent pora kūdikių išvysta pasaulį skrydžių metu?

Pasakodama apie egzotiškąją arabų šalį, Eglė laužo stereotipus. Šiame, pasak jos, tautų katile vyrauja pagarba kiekvienam, o šviesiaplaukių merginų gatvėse vyrai nepersekioja.

Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos proga, kuri yra šiandien, E.Banaitytė „Šilutės naujienų“ skaitytojams pasakoja apie savo darbą, kuris jau tapo jos gyvenimo būdu.

– Kas tave sieja su Pamario kraštu?

– Gimiau ir didžiąją dalį savo vaikystės praleidau Klaipėdoje, bet nuo mažų dienų lankydavausi pas močiutę Šilutėje. Būdama 13 m. persikėliau čia gyventi, baigiau Pirmąją gimnaziją. Manau, kad greitai čia pritapau ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad Šilutė yra mano miestas, kuriame aš visada jaučiuosi namuose.

– Ką veikei prieš apsigyvendama Jungtinių Arabų Emyratuose?

– Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti vadybos ir verslo administravimo. Jau tada jaučiau, kad mane traukia tolimesni kraštai, bet turbūt neužteko drąsos ir ryžto pasirinkti studijas užsienyje.

Studijuodama sostinėje, pagal tarptautinę dvišalę mainų programą turėjau galimybę pusei metų išvykti į Pietų Korėją. Tai buvo puikus išbandymas, kurio metu pažinau nuostabią šios šalies kultūrą, istoriją, religiją, žmones bei ekonomiką.

Svečiuodamasi ten pažinau ir daugiau pietryčių Azijos šalių. Po mokslų vien tik su kuprine ant pečių išsiruošėme į šešių savaičių kelionę po Filipinus, Indoneziją, Singapūrą ir Tailandą. Visa ši patirtis sužadino dar didesnį norą keliauti ir suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

Visgi baigusi studijas Vilniuje, grįžau į Klaipėdą, kur beveik metus dirbau viešbutyje. Turizmo ir paslaugų sritis man patiko, sutikau daug įdomių žmonių, bet jaučiau, kad kažko trūksta. Noras keliauti, patirti naujų Egle Bišbandymų ir iššūkių atvedė į atranką dėl darbo oro linijose Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

– Ar nebuvo baugu emigruoti į tokią egzotišką valstybę? Ar lengvai pripratai prie vietinės kultūros, maisto, žmonių bendravimo?

– Man vis dar baugiai skamba žodis emigruoti. Jaučiu, kad anksčiau ar vėliau (greičiausiai – vėliau) grįšiu į Lietuvą. Viena iš priežasčių išvykti iš gimtinės buvo noras pamatyti daugiau, išbandyti bei atrasti save. Žinoma, jaučiau virpuliukus ir iki paskutinės dienos negalėjau patikėti, kad tikrai išvykstu.

Šią šalį pasirinkau tiesiog iš smalsumo, noro pamatyti ką nors nauja ir egzotiška. Mėgstu avantiūras: „O kodėl gi ne Arabų Emyratai“- paklausiau savęs.

Jau beveik keturi mėnesiai gyvenu Dubajuje, kuris yra labiausiai kosmopolitiškas ir vakarietiškas miestas Emyratuose. Vietinių gyventojų, vadinamų „emirati“, yra mažiau nei 20 proc., visi kiti – daugiausia atvykėliai iš kitų Azijos šalių – Indijos, Pakistano, Filipinų.

Šiuose kraštuose privalu laikytis tam tikrų taisyklių, bet tai nesukelia didelių sunkumų. Kadangi turizmas yra vienas pagrindinių ekonomikos variklių, tai visi šie apribojimai jaučiami minimaliai.

Svarbiausia čia pagarba: atvykėliai gerbia vietines taisykles ir kultūrą, „emirati“ gerbia visus atvykusius, suteikdami sąlygas čia gyventi, užsidirbti.

– Kaip vietiniai reaguoja į šviesiaplaukę lietuvaitę?

– Šio klausimo sulaukiu dažnai ir tiesą pasakius, tai jau kelia šypseną. Žmonės vis dar klaidingai įsivaizduoja šiuos kraštus.
Šviesiaplaukių čia labai daug, todėl išskirtinės reakcijos tikrai nesulaukiu. Pradžioje šiek tiek erzindavo, kad dauguma galvoja, jog esu iš Rusijos, nes čia daug turistų iš šios šalies. Bet jau pripratau būti laikoma ir ruse, ir vokiete, švede ar lenke.

– Kaip sekėsi studijos aviacijos mokykloje?

– Kad patekčiau į aviacijos mokyklą, teko pereiti atrankas Milane bei Bremene. Pagal 2012 m. statistiką, tik 3 proc. aplikantų pereina šią atranką.

Vėliau sekė intensyvūs 2 mėnesių mokymai, kuriuos baigusi gavau saugumo procedūrų, aviacijos medicinos bei skrydžių palydovės licencijas.

Labiausiai patiko, kad teorija buvo derinama su praktika. Kasdien turėdavome praktinių užsiėmimų simuliatoriuje: gesinome tikrą ugnį, evakavome keleivius, teikėme pirmąją pagalbą, mokėmės priimti kūdikį lėktuve.

– Ar jauti spaudimą kontroliuoti savo svorį ar kaip nors kitaip atitikti tam tikrus išvaizdos reikalavimus?

– Reikalavimai išvaizdai yra griežti, bet svarbiausia – kompanijos aprangos ir įvaizdžio standartai: tinkamas makiažas, raudonas lūpdažis, tvarkinga apranga, tvarkingai surišti plaukai. Tam net buvo skirtos atskiros pamokos. O dėl svorio, kaip daug kas įsivaizduoja, tikrai nereikia būti kaip ką tik nuo podiumo nužengusiai manekenei – užtenka atitikti sveiką kūno masės indeksą.

Egle Banaityte 2– Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Vienas instruktorius aviacijos koledže pasakė, kad skrydžių palydovų darbas yra ne darbas, o tiesiog gyvenimo būdas. Vieną dieną tu Dubajuje mėgaujiesi kaitria saule, kitą dieną džiaugiesi Londono debesimis, o dar kitą – apsnigtu Hamburgu. Kiekvieną mėnesį – naujas grafikas, nauji skrydžiai bei nauji kolegos, tad rutinai vietos nėra.

Prieš pradėdama dirbti šį darbą neįsivaizdavau, kiek daug saugumo reikalavimų bei procedūrų turi atlikti skrydžių palydovai. Kiekvienam pakilimui į orą tenka ruoštis maždaug keturias valandas. Punktualumas labai svarbu, pavėlavus nors ir dvi sekundes, esi pašalinamas iš skrydžio ir jokie pasiteisinimai dėl kamščių gatvėse nepadės.

Prieš kiekvieną skrydį susipažįstame su kolegomis, kapitonu bei pirmuoju pareigūnu, aptariame skrydžio detales ir eigą. Tuomet turime „saugumo“ pokalbį, per kurį kiekvienas skrydžio narys turi atsakyti į vieną klausimą, neatsakius – gresia „palikimas po pamokų“.

Po dažniausiai ilgo skrydžio laukia maloniausia darbo dienos dalis – viešbutis ir 24 valandos bet kuriame pasaulio krašte. Galiu drąsiai sakyti, kad šiuo metu darbas ir yra mano laisvalaikis.

– Ar nejauti skrydžių baimės? Ar dažnai skraidant nesutriko sveikata? Kaip nuramini keleivius, bijančius kilti į orą?

– Šios baimės nejaučiau niekada. Be to, statistiškai skristi daug saugiau, negu važiuoti automobiliu. Aviacijos koledže įgijau dar daugiau teorinių ir praktinių žinių, tad esu visai rami ir pasiruošusi bet kokiai situacijai. Daug baisiau Dubajuje važiuoti taksi, nes vairuotojai čia tikri nutrūktgalviai.

O dėl sveikatos – svarbiausia šiame darbe sveikas gyvenimo būdas. Teko susipažinti su kolegomis, kurie skraido ir po 18 metų, todėl manau, kad norint galima viską suderinti.

– Ką atradai, supratai dirbdama šį darbą?

– Gyvenimas Dubajuje – puikus pavyzdys, kaip žmonės iš viso pasaulio gali gyventi kartu, mokytis vienas iš kito ir gerbti skirtingas kultūras.

Dar kartą įsitikinau, kad galimybė bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio teikia man didelį malonumą: įdomu pažinti skirtingas kultūras, kurių čia tiek daug. Vien mano kolegos yra iš daugiau nei 120 skirtingų valstybių.

– Kaip į tavo pasirinkimą reagavo namiškiai? Ar dažnai su jais susitinki?

– Artimieji mane palaikė, nes visada buvau keliauninkė, todėl žinojo, kad neprapulsiu, kad ir kur būčiau. Planuoju grįžti namo jau šį pavasarį, o ateityje grįšiu ir dažniau. Taip pat tikiuosi, kad namiškiai mane aplankys čia.

– Ko palinkėtum Šilutės krašto žmonėms ar jaunimui, dar nežinančiam savo gyvenimo kelio?

– Norėčiau palinkėti įvertinti savo krašto grožį. Būdama Emyratuose, pasiilgstu natūralios žolės, medžių ošimo, močiutės kotletukų, šerkšno ir gaivių pavasario rytų…

Bet tuo pačiu linkiu nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, išvykti ten, kur visada svajojote, bet nedrįsote. Gražių kelionių savęs atradimo link!

spaudos remimo fondas Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.“