Prieš 75-erius metus, birželio 14-osios ankstų rytą, Lietuva pasruvo ašaromis ir ilgiems dešimtmečiams paskendo skausme. Būtent tuomet raudonieji okupantai iš savų namų, gimtosios tėvynės, į Sibirą išvarė tūkstančius žmonių – vienmarškiniai, basi, be duonos kąsnio, nešini mažamečiais vaikais ar vedantys žilagalvius senolius.
Prisimindami šią giliai širdyse skausmu tebepulsuojančią dieną, jos išvakarėse, birželio 13-ąją, Šilutės geležinkelio stotyje susirinko buvusieji tremtiniai, kaliniai ir jų artimieji.
Susivienijo bendrai akcijai
Birželio 14-osios išvakarėse Šilutės traukinių stotyje, šalia geležinių bėgių, suspingsėjo iš žvakelių sudėliotas brangiausias tremtinių žodis – „Lietuva“. Panašiu metu šioje akcijoje tik kitose šalies vietovėse dalyvavo ir kiti Lietuvos tremtiniai bei jų artimieji, taip norėdami parodyti, kad ir anuomet, ir dabar Lietuva yra pats šilčiausias prisiminimas, neblėstanti viltis.
Anot Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės skyriaus pirmininko Antano Balvočiaus, šiandien gyvųjų sąraše yra apie 20 šilutiškių, kurie tą birželio 14-ąją buvo ištremti į Sibiro platybes.
Prisimindamas vieno tremtinio atsiminimus, A.Balvočius papasakojo, ką po kelerių metų, praleistų Sibire, reiškė siuntinyje iš Lietuvos atsiųstas džiovintų vyšnių ryšulėlis: „Tos vyšnios, jų kvapas priminė Lietuvą, gražias joje praleistas dienas. Žodis „Lietuva“ iš tremtinių lūpų skambėjo kaip rojaus sinonimas, nešė jiems viltį kada nors sugrįžti, vėl pamatyti žaliuojančius miškus, pievas, laukus“.
„Apie tremtį kalbėti reikia, o jos įvykius būtina perduoti jaunoms kartoms“, – sakė A.Balvočius, apgailestaudamas, kad daugelio tremtinių atsiminimai taip ir liko neužrašyti.
Laisvė turi kainą
Simboliška, tačiau, kai Šilutės traukinių stotyje suskambėjo maestro Vytauto Jovaišos vadovaujamo Šilutės politinių kalinių ir tremtinių choro „Pamario aidas“ atliekamas tremtinių himnas, giedotojų žodžius staiga nustelbė pro šalį dundančio traukinio ratų sukeltas triukšmas. Traukinys nuvažiavo, o iš tremtinių širdies ir lūpų skriejantys žodžiai vėl palietė klausytojus.
„Negraži šio nuvažiuojančio traukinio melodija. Negraži. Liūdnos, bet tikros giesmės skamba iš jūsų, tremtinių, lūpų“, – sakė tragiškų išvakarių minėjime dalyvavusi rajono Tarybos narė Sandra Tamašauskienė.
Ji sakė asmeniškai ir savo kartos vardu žemai lenkianti galvą prieš visus tremtinius, kurie, pamiršę pyktį, kerštą ir neapykantą, šiandien kalba bei dalijasi prisiminimais apie tremties dalią bei didžiuojasi Lietuva.
„Sunku suprasti, kaip tuomet tokią neteisybę patyrus, buvo galima tikėti Lietuva, laisve, mylėti Dievą ir tikėtis sugrįžti“, – sakė politikė, pripažindama, kad laisvė turi savo kainą – už laisvę daugiausia sumokėjo tremtiniai.
Širdies žaizda neužgyja
Minėjimo metu savo prisiminimais pasidalijo ir pirmųjų trėmimų liudininkės: Marija Jankauskienė, Bronė Žukienė, Danutė Sakalauskienė. Jos, dar būdamos mažos, 1941-ųjų birželio 14-ąją kartu su artimaisiais buvo išvežtos į Rusjos šiaurę.
„Nei priešui nelinkiu to, ką išgyvenome. Jei tai įvyktų dabar, jau geriau ryžčiausi mirti… Toli iš tėvynės išvežė mus be jokios kaltės“, – sakė D.Sakalauskienė, prisipažindama, kad šiandien su namiškiais stengiasi apie tremtį kalbėti kuo mažiau, nes jos širdyje taip ir liko neužgijusi žaizda.
Antrindama savo likimo sesei, M.Sakalauskienė priminė šiek tiek ankstesnius metus – 1940-usius, kai Lietuvos žmonės, priklausantys politiniam elitui, buvo masiškai suimami ir kalinami lageriuose, kalėjimuose. Nuo 1940-ųjų, kai prasidėjo enkavedistų vykdomi trėmimai, vadinami „socialiai svetimų elementų išsiuntimu“, iki 1941-ųjų birželio 14 d. nakties lietuvių buvo ištremta jau apie 6600.
„Juodojo birželio“ minėjimą Šilutės geležinkelio stotyje pratęsė jaunų šilutiškių specialiai parengtas koncertas, kurio metu skambėjo dainos apie laisvę ir meilę tėvynei.
Prisiminė metus kalėjime
Gedulo ir vilties dienos paminėjimas įvyko ir prie buvusio Šilutės kalėjimo pastato, esančio Lietuvininkų g. 72. Susirinkusi grupelė tremtinių, buvusių kalinių bei jų artimųjų prisiminė jų pačių ar kitų šeimos narių išgyventus įvykius, šiame pastate vykdytus kankinimus.
Anot Šilutės muziejaus direktorės Rozos Šikšnienės, šiandien buvusio skausmo ir kančių pastate yra įsikūrusi mokykla, o tai reiškia viltį, kad daugiau tokio kalėjimo nereikės.
Apie tai, kad Gedulo ir vilties dieną turime visi minėti, kalbėjo ir Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis. Anot jo, turbūt nėra nė vienos šeimos, kuri nebūtų paliesta tremties ar įkalinimo tragedijų.
Prisiminimais apie buvusiame kalėjime patirtus išgyvenimus pasidalijo ir į minėjimą atvykusi gyva kraupių įvykių liudininkė – šilutiškė Leokadija Kėrienė. Dar būdama vaikas, 1948 metais ji keliolika mėnesių kalėjo tarp šių sienų. Įkalinta ji buvo už nieką – už tai, kad tėvai turėjo daug žemių. Šiame kalėjime skaudžius išgyvenimus ir kankinimus patyrė ir L.Kėrienės artimieji.
Apie tėvo patirtas kančias buvusio kalėjimo karceryje bei tremtį pasakojo ir šilutiškė Marija Mockienė.
Trumpai prisiminę kalėjimo istoriją bei sudaužytus likimus, minėjimo dalyviai vyko į Macikų lagerio kapinaites. Prie memorialinio kryžiaus, skirto 1939-1955 metų sovietinio genocido aukoms atminti, susirinkusieji visus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę pagerbė tylos minute, jų atminimui uždegė žvakes bei padėjo gėlių.
Vakare Šilutės muziejininkai pakvietė šilutiškius prisiminti vėlesnius trėmimus būtent iš mūsų krašto – Mažosios Lietuvos. Apie tai Hugo Šojaus dvare pasakojo muziejaus direktorė R,Šikšnienė, skaudžiausius tremties įvykius pasakojo buvę tremtiniai.
Vėliau visi pakviesti į klasikinės muzikos koncertą, kurio atlikėjos – sopranas Audronė Levickytė, mecosopranas Natalija Nedzveckaja ir koncertmeisterė Miglė Mosėnienė – neabejojo, kad būten muzika, daina padėjo mūsų tautai, tremtiniams, laisvės gynėjams iškęsti sunkiausias gyvenimo valandas.
Minėjimai, skirti kruvinajam birželiui atminti, subūrė gyventojus ir kitose rajono gyvenvietėse: Saugose, Švėkšnoje, Stubriuose ir kt.
Daugiau nuotraukų „Facebook“ albume.
