Juodžių kaime duris atvėrė privatus kraštotyros muziejus

sveikauskiene muziejus lankytojaiRajone gerai žinoma visuomenininkė, kraštotyrininkė, kelių poezijos knygelių autorė, Žemaičių Naumiesčio „Gerumo namų“ vadovė, šios seniūnijos Juodžių kaime gyvenanti Ramutė ŠVEIKAUSKIENĖ savo namuose atidarė muziejų.

Arti dviejų dešimtmečių kauptus senovinius rakandus, skaičiuojančius kelių dešimčių ir net šimtų metų amžių, ir sovietmetį menančius lietuvių gyvenimo atributus kaupianti moteris iki šiol juos laikė savo namuose. Bet pastaruoju metu jau sutvarkytus eksponatus ji perkėlė į suremontuotą ūkinį sodybos pastatą, kur juos pamatyti jau gali visi, kas panorės.

Pirmieji ekspozicijos lankytojai į sodybą užsuko trečiadienį. Tai buvo Žemaičių Naumiestyje esančių globos namų „Senjorų Eldoradas“ gyventojai – garbaus amžiaus sulaukę senjorai. Būtent jiems R.Šveikauskienės muziejuje sukaupti daiktai yra geriausiai pažįstami – primena vaikystės ir jaunystės dienas.

Senoliai ne tik smalsiai apžiūrinėjo senutėlius baldus, avalynę, šviestuvus, drabužius ir namų apyvokos reikmenis, bet ir tarpusavyje dalijosi prisiminimais apie tuos laikus, kuomet ir patys tokius dėvėjo ir naudojo.

Daiktai atėjo iš visų kaimynųsveikauskiene muziejus pr eksponatu

R.Šveikauskienė jau nebegali pasakyti, prieš kiek metų jos namuose atsirado pirmasis senovinis eksponatas. Regis, tai buvo ne mažiau kaip prieš pusantro dešimtmečio dukters Editos iniciatyva. Tuomet paauglė panoro, kaip pati sakė, „turėti kokį nors senovinį daiktą“ ir su džiaugsmu priėmė, kai kaimynai Sandrutė ir Petriukas Juščiai atnešė anglimis kaitinamą lygintuvą ir žibalinę lempą.

Vėliau keletą daiktų iš tėviškės – paveikslus, indus, vilnų verpimo ratelį – atidavė buvęs kaimynas, dabar kintiškis Juozas Čiužas, senovinę, dar savo tėvo kraitinę lovą ir skrynelę dovanojo Irena Grublienė.

Bet ir tada apie muziejų Ramutė dar negalvojo.

Vieni iš kitų nugirdę apie kaimynės pomėgį, senovinius daiktus jai nešė kone visi aplink gyvenę žmonės. Stanislava ir Justinas Norbutai dovanojo įvairių pintų daiktų, Antanas Degutis – senovinių indų ir pinigų, net Smetonos laikų litą. Juodžiuose gyvenusi, dabar gerai žinomo apylinkės kelininko Antano Kubaičio mama Julija perdavė išaugotas maldaknyges ir keletą senovinių buities apyvokos daiktų.

„Čia yra daiktų beveik iš kiekvienos kaimo trobos“, – sako dabar Ramutė.

Ne tik Juodžių kaimo gyventojai stengėsi, kad nedingtų daugybė praeitį menančių daiktų – į Ramutės namus dažnai suko ir aplinkinių gyvenviečių žmonės. Kas pačių ar savo mamų austus apklotus, kas senovines žibalines lempas, lyginimo lentas ir kočėlus, dar senolių avėtas medines klumpes, maldaknyges, net kraitines skrynias ir kitus baldus, kitokius daiktus nešdamas ar veždamas.

Paskutinieji eksponatai į Ramutės kiemą visai neseniai parvažiavo iš Degučių, juos atidavė čia gyvenanti Onutė Degutienė.

sveikauskiene muziejus eksponatai drabuziaiEksponatų skaičiaus pati nežino

Senovę menančių daiktų jos namuose vis daugėjo, ir kiek jų yra šiandien, Ramutė jau negali pasakyti.

Tiesa, daugelis tų šimtamečių daiktų buvo suirę, suplyšę ar sulūžę, tad būsimojo muziejaus šeimininkei teko daug laiko paskirti jų „remontui“. Ramutė sako tuo darbu užsiimanti tada, kai dirbti lauke neleidžia prastas oras, ar tiesiog ilgais vakarais.

Neišmanantiems pasakysime, kad, be abejo, moteriai teko ir ne vieną litą tam savo pomėgiui išleisti, nes juk nepaliksi, pavyzdžiui, paveikslo be rėmų ar lovos – be galvūgalio: reikia ieškoti juos sukonstruoti galinčių meistrų, o šiems bent kiek primokėti.

Bet, jos pačios žodžiais tariant, tuos menkus nuostolius visiškai atperka žinojimas, kad taip išaugos prieš dešimtmečius ir šimtmetį naudotus daiktus, kad juos, o per juos – ir senojo Lietuvos kaimo buitį galės pažinti ir ateinančios kartos.

Muziejų apžiūrėjo pirmieji lankytojai

Pastaraisiais metais, išėjusi į pensiją ir likusi viena, Ramutė nutarė savajam pomėgiui skirti daugiau dėmesio. Pirmiausia reikėjo tuos šimtus savo surinktų eksponatų iškraustyti iš mažyčių kambarėlių namuose, ir rasti jiems tokią vietą, kur juos galėtų pamatyti visi norintys.

Tada moteris sumanė suremontuoti ūkinį pastatą. „Žinoma, tam irgi reikėjo ir darbo, ir šiek tiek lėšų“, sako ji. Bet džiaugiasi, kad sulaukė ir pagalbos. Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas atsiuntė talkininką Vytautą Rimkų, šis padarė naujas duris. Grindis iškloti padėjo švedų labdariams atstovaujantis Tadas Girčius. Pati šeimininkė irgi nesėdėjo rankų sudėjusi: pati plovė sienas, pjovė lentas, kalė lentynas.

Dar šiek tiek laiko atėmė eksponatų perkraustymas ir kiekvienam tinkamiausios vietelės paieškos, muziejaus „iškabos“ gamyba. O ji į Ramutės namus atkeliavo iš kaimynų Degučių sodybos, kur augusią guobą buvo labai pamėgusios pelėdos. Tad ir sveikauskiene muziejus eksponataiRamutės muziejų dabar saugo drevėje nutūpę šie paukšteliai.

Plačiai atvėrusi savojo muziejaus duris trečiadienį šeimininkė į jį užeiti kvietė „Senjorų Eldorado“ gyventojus. Šie irgi atvyko ne tuščiomis – pačių pintų krepšelių dovanų atvežė.

Jei neskaičiuotume ekspoziciją jau apžiūrėjusios netikėtos viešnios – iš JAV atvykusios buvusios Juodžių kaimo gyventojos p.Jančauskaitės dukters, tai buvo pirmieji R.Šveikauskienės privataus kraštotyros muziejaus lankytojai.

Šypsenos, o kai kada ir ašaros suspindo senolių akyse, kai jie ėmė į rankas medines klumpes, kuriomis avėdami kadaise keliavo į pamokas, kai supo vygę su krikšto rūbeliais aprengu „kūdikiu“, čion atkeliavusią iš kaimyno Juozo Čiužo namų. O Ramutė rodė dar savo mamos „bažnytinius“ batelius (tik į bažnyčią su jais eidavo), kaimyno Felikso Tarozos pasoginę lovą, kurią šis pasigamino dar prieš vestuves, regis, dar taip neseniai naudotus medicininius įrankius – daugkartinio naudojimo švirkštus ir taures, kuriomis buvo „ištraukiamas“ karštis iš organizmo, ir begalę kitų eksponatų.

Laukia visų smalsuolių

„Kviečiu visus, kas tik nori pamatyti šiuos daiktus, kam įdomu pavartyti istorijos puslapius – ar tai būtų senoliai, ar vaikai“, – sakė svečius išlydėdama šeimininkė.

Oficialaus savo muziejaus atidarymo ji sako nerengsianti, bet jo durys atviros bus visada, kai namuose bus pati Ramutė.

Bet ir tuo krašto istorijai neabejinga moteris neapsiriboja, ji dar pernai ėmėsi ir raštu sisteminti savosios apylinkės istoriją. Tuose raštuose savo vietą randa ne tik čia gyvenę žmonės, jų sodybos, įvairūs faktai, bet ir vietos piliakalnio, senesnių medžių ir kiti objektų aprašymai.

Kas iš to išeis – straipsnių rinkinys, apybraiža ar knygelė, Ramutė sako dar nežinanti. Užtat ji žino, kad tai vėl bus jos įnašas į krašto istorijos išsaugojimą.

Daugiau nuotraukų „Šilutės naujienų“ Facebook albume!

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.