Kino ir teatro aktorius, iš Švėkšnos kilęs Juozas Budraitis (76 m.) sako, kad gimė slampinėtoju. Vaikystėje, kai, vedamas už rankos, stabtelėdavo patyrinėti įdomaus pasaulio, tėtis timptelėdavo: „Nesižvalgyk po pašalius“; ūgtelėjusiam dėl žioplinėjimo kliūdavo nuo mamos šepečiu. Kai paaugliui į rankas pateko fotoaparatas, su šiuo nebesiskyrė; negrįžtančio laiko ženklus įamžinantis palydovas menininką lydi visose fizinėse bei dvasinėse kelionėse.
Šeštadienio dargana į desertinę „Atostogos“ atgena vis daugiau lankytojų. Staiga pašnekovas ima šypsotis, iš kišenės išsitraukia fotoaparatą ir pradeda spragsinti. Jaunųjų savo pažįstamų atsiklausia, ar jos nepyksta fotografuojamos, ir pleškina toliau.
Išlavintos estetinės pajautos eruditas Juozas Budraitis, padedamas menotyrininkės Margaritos Matulytės, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje praėjusių metų pabaigoje surengė parodą „Mano Paryžius“. Paroda atkreipė dėmesį į Paryžiuje užgimusį fenomeną – slampinėjimo (flâneurie) kultūrą. Asmeninis pasakojimas apie miestą kuriamas iš J. Budraičio 1979 metais darytų fotografijų, matytų prancūzų filmų, klausytų vinilinių plokštelių, jo surinktų knygų. Neseniai kino ir fotografijos gerbėjus pradžiugino J. Budraičio albumas „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“, o netrukus sulauksime dokumentinio žanro knygos „Mano Paryžius. Slampinėtojo užrašai.“