Juozas Miliauskas – nuo Vainuto kilęs poetas, publicistas, knygnešys, visuomenės veikėjas. Pasirašinėjo Miglovaros slapyvardžiu.
Prisiminti jį, tai reiškia prisiminti tuos laikus, kuomet carinės Rusijos valdžia Lietuvoje įvedė spaudos draudimą, trukusį nuo 1864 m. iki 1904 m. Tuos keturis dešimtmečius lietuvių kalbai išlikti padėjo daug savo tėvynei – Lietuvai neabejingų žmonių.
Lietuviška spauda buvo leidžiama užsienyje, ją platino knygnešiai. J.Miliauskas – vienas iš jų. Jis ne tik platino pirmąjį lietuvišką laikraštį “Aušra”, bet ir rašė eilėraščius bei straipsnius į jį, savo kūryba kvietė neužmiršti tėvynės bei gimtosios kalbos.
Mokslo siekė savarankiškai
J.Miliauskas gimė 1845 m. kovo mėnesį Galnės kaime, Vainuto seniūnijoje, bežemių bajorų šeimoje. Iš to paties kaimo buvo kilusi ir jo motina. Šeimoje buvo gerbiamas išsilavinimas bei raštingumas.
Vos sulaukęs 8 metų, J.Miliauskas tapo našlaičiu. Atrama ir pavyzdžiu jam buvo vyresnysis brolis kunigas Aleksandras. Jo bei giminių globojamas, Juozas siekė žinių: baigė Vainuto parapinę mokyklą, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Užbaigti gimnaziją sutrukdė 1863 m. prasidėjęs sukilimas prieš Carinės Rusijos imperiją.
Būdamas 4-ojoje gimnazijos klasėje, J.Miliauskas ir pats įsitraukė į šį sukilimą, dalyvavo trijuose jo mūšiuose. Vėliau savo atsiminimus apie sukilimą jis pavaizdavo kūryboje.
Pralaimėjus sukilimą, J.Miliauskas Žemaitijos dvaruose mokė bajorų vaikus, padėdavo jiems stoti į gimnazijas. Naudodamasis turtingomis dvarų bibliotekomis ir pats savarankiškai mokėsi. Čia susipažino su lenkų romantikų kūriniais bei didelę įtaką jam padarusiais T.Narbuto istoriniais darbais apie Lietuvą, jos didingą praeitį. Dvaruose skaityta literatūra padėjo susiformuoti tautinėms J.Miliausko pažiūroms. Jis galutinai suprato esąs lietuvis.
Suderino policininko ir knygnešio veiklą
1872 m. J.Miliauskas apsigyveno Rygoje – didžiausioje lietuvių kolonijoje tuometinėje Rusijoje. Čia jis įsidarbino policijoje, sukūrė šeimą bei ėmėsi aktyvaus visuomeninio gyvenimo, pradėjo rašyti.
1881 m. Rygoje J.Miliauskas dalyvavo steigiant lietuvių dainų mėgėjų draugiją “Aušra”, kurios tikslas buvo dirbti lietuvybės labui. Draugijai priklausė apie 200 narių, kurie rinkdavosi kartą per mėnesį ir dainuodavo, giedodavo lietuviškai, dalijosi ir skaitė lietuviškas knygas, vesdavo paskaitas, rengdavo šokių vakarus.
Apie draugijos veiklą žinojo ir už Latvijos ribų gyvenantys lietuviai. Ši draugija Rygoje norėjo leisti savo laikraštį “Aušrinė”, tačiau negavo tuometinės caro valdžios leidimo spausdinti laikraštį lotyniškais rašmenimis.
1883 m. Rytų Prūsijoje pasirodžius pirmąjam lietuviškam “Aušros” numeriui, J.Miliauskas tapo vienu svarbiausių šio laikraščio platintoju. Leidėjų atsiųstus “Aušros” numerius jis platindavo Rygoje, leidiniai pasiekdavo Lietuvą bei Kijevą, Astrachanę, Tobolską.
Policininko uniforma buvo puiki priedanga dalyvaujant lietuvybės veikloje ir padėjo išvengti įtarimų ar represijų.
Tautą žadino eilėmis
J.Miliauskas visuomenei buvo labiau žinomas kaip poetas. Pirmieji jo eilėraščiai paskelbti 1883 m. pradėjusioje eiti “Aušroje”. Pasirašinėjo Miglovaros slapyvardžiu, kuris pasirinktas iš jo eilėraštyje “Prabrėkšk, aušrele” naudojamų žodžių “varyk miglelę”.
Šį J.Miliausko eilėraštį pirmame savo apsakyme “Rudens vakaras” yra panaudojusi Žemaitė, vėliau kūriniu žavėjosi modernistas Ignas Šeinius.
Savo eilėraščiais J.Miliauskas siekė kelti lietuvių tautos dvasią, moralinę savigarbą bei skatino apšvietą, katalikiškus doro gyvenimo principus. Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis.
Jis, kaip ir kiti aušrininkai, buvo vienas patriotinės tematikos pradininkų bei pirmojo literatūrinio sąjūdžio atstovas. Kūrybos centre buvo tėvynė, meilės jai idėja, rūpinimasis šalies likimu, nutautėjimo smerkimas, vilties žadinimas, vienybės skelbimas. J.Miliauskas vienas pirmųjų lietuvių lyrikoje prabilo apie liaudies dainų prasmę, jų svarbą ir reikšmę.
Jau aktyviai bendradarbiaudamas su “Aušra”, 1883 m. J.Miliauskas išleido pirmąjį lietuvių literatūrinį žurnalą lietuvių ir lenkų kalbomis “Rašliavos Paštas” (“Raszliavos Pacztas”). Jis Rygoje pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką lenkų kalba. 1884 m. Tilžėje išleido eilių rinkinį “Raštai. Įvairios eilės” (“Iivaires eilas. Pirmas pluoksztas”). 1880 m. buvo pradėjęs rašyti lietuvių kalbos gramatiką bei vieną svarbiausių darbų lietuvių kalbos klausimais – “Lietuvių kalbos žodyną”.
Veikla grįžus iš Rygos
1886 m. grįžęs į Lietuvą J.Miliauskas kurį laiką gyveno Akmenėje, pėsčias keliaudavo po Žemaitiją, versdamasis homeopatija. Nuo 1887 m. J.Miliauskas gyveno Šiauliuose, kur iš pradžių dirbo policininku, vėliau notaro raštininku ir buhalteriu, vėl vertėsi homeopatija.
J.Miliauskas gerai išmanė homeopatinį gydymo būdą, nes ilgą laiką šį dalyką studijavo. Ta tema turėjo sukaupęs knygų rusų, latvių, lenkų, prancūzų kalbomis. Vietiniams šiauliečiams jis keldavo baimę ir jį net burtininku vadindavo, tačiau J.Miliauskas turėjo platų klientų ratą. “Pas “daktarą”, užsimetusį baltu, naminės drobės suglamžytu apsiaustuku, turgaus dienomis atvažiuodavo ne tik aplinkinių kaimų vyrai ir moterys. Atvykdavo žmonių ir iš toli”, – rašė monografijos apie J.Miliauską – Miglovarą autorius Bronius Prėskienis.
Šiauliuose aktyvus J.Miliausko kultūrinis gyvenimas nenutrūko. Jis parengė eilių rinkinį “Giedmenys”, parašė brošiūrą “Viduklės kraštas”, išleido tautosakos rinkinėlį “Dainos”. J.Miliauskas benravo su to meto inteligentais, palaikė ryšius su “Atgajos” draugijos nariais ir net buvo kaltinamas šios draugijos byloje. J.Miliauskas taip pat rašė į įvairius laikraščius bei išleido pirmąjį Šiaulių laikraštį.
Asmeninį gyvenimą lydėjo vienatvė
J.Miliauskas visą savo gyvenimą pabrėždavo bajorišką kilmę, turėjo savo giminės herbą. Kaip rašė B.Prėskienis: “ Dėvėjo valdininkams bajorams nustatytą uniformą – kepurę su raudonu lankeliu ir žvaigždutę”. Taip pat nešiojo ir žandenas, kurios anuomet buvo neatsiejama bajoriško įvaizdžio dalis, o tarnaudamas Rygoje, savo pavardės pradžioje nurodė vokiečių kalbos žodelį “von”.
Poetas nemėgo artimesnių draugysčių, tačiau nebuvo ir pasipūtęs. Pasižymėjo muzikalumu, mėgo dainuoti, grojo smuiku, armonika, gitara, nemėgo alkoholinių gėrimų.
J.Miliauskas buvo vedęs lenkę, turėjo keturis vaikus. “Žmona ne tik nesuprato vyro, aktyviai įsitraukusio į lietuvybės darbus, bet ir vaikus auklėjo lenkiška dvasia”, – rašė B.Prėskienis.
1899 m. mirus žmonai, J.Miliauskas atsisakė vienintelės savo dukters Antaninos, kuri ištekėjusi už lietuvio, vėliau jį metė ir susituokė su rusu. Pirmajame Pasauliniame kare žuvo mylimiausias sūnus Mykolas, kuris iš pradžių karo prievolę atliko Šiauliuose, o vėliau tarnavo Tolimuosiuose Rytuose prie kinų sienos muitinėje.
Sūnus Vytautas po revoliucijos Rusijoje į Lietuvą nebegrįžo, vėliau išvažiavo į Paryžių, kur tapo dailininku.
Jauniausias sūnus Petras Šiauliuose mokėsi fotografijos amato, dirbo Rygoje. Karo metais tarnavo karo fotografu, o šiam pasibaigus po kurio laiko išvažiavo į Braziliją. 1937 m. J.Miliauskas Šiauliuose mirė vienas.
Vainutiškiai prisimena
Miliauskų pavardė Galnės kaime nėra išnykusi. Čia gyvena tolimi poeto giminaičiai Augustas ir Marta Miliauskai.
M.Miliauskienė pasakoja, kad sodybos vietą, kurioje buvo gimęs poetas, dabar žymi tik išlikę medžiai. Vainuto evangelikų liuteronų kapinėse stovi paminklai, nurodantys, kad čia ilsisi kiti Miliauskų giminės atstovai.
J.Miliausko – Miglovaros pavardę žino ir Vainuto vidurinės mokyklos direktorius Antanas Jonikas bei istorijos mokytojas Vytautas Laurinaitis, tačiau mokykla neturi sukauptos medžiagos apie šio kraštiečio veiklą ir jos reikšmę lietuvybės išsaugojimui.
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.