Ką daryti: pievų gaisrų padaugėjo 4 kartus

ekstremalios situacijos durpyno gaisras 2011Šiemet Šilutės rajone pernykštės žolės deginimai atvirose vietose prasidėjo kovo 11-ąją, rajono ugniagesiams iki balandžio 2-osios juos gesinti teko jau 76 kartus. Pernai per tą patį laiką į tokius gaisrus ugniagesiai skubėjo tik 19 kartų.

Tokia statistika paskatino surengti Ekstremalių situacijų valdymo centro posėdį, kuriame svarstyta, kaip artėjančio sausojo sezono metu gelbėtis nuo gaisrų.

Išklausyta, kokių priemonių ėmėsi 2011-aisiais milžinišką gaisrą patyrę Šilutės durpininkai, priminta, kokių nelaimių pridaro neatsargiai į sausą žolę ar miško paklotę numestas degtukas ar nuorūka.

Šiemet žolė dega daug dažniau 

Posėdžio pirmininkas Romualdas Renčeliauskas priminė užpernai birželį rajone buvusią ekstremalią situaciją, kuomet kelias dienas liepsnojo Traksėdžių durpynas. Gaisre dirbo visos Lietuvos priešgaisrinės pajėgos.

Anot R.Renčeliausko, dėl 4 kartus išaugusio žolės deginimo skaičiaus yra neramu. „Žolės gaisrai greit plinta, gesinti juos sunku, nes privažiuoti sunku – daugelis pievų šlapios, technika klimpsta“, – kalbėjo jis.

Labai svarbu kuo labiau mažinti šių gaisrų, nes deginant žolę sudega žmonių turtas, net namai, žūsta ir žmonės.

Durpininkai padarė išvadas

UAB „Klasmann – Deilmann“ darbų ir gaisrinės saugos specialistai Algimantas Sakalnykas ir Darius Endzelis sakė, kad po anos nelaimės „išvados padarytos ir imtasi daugiau apsaugos priemonių“. Pakoreguotos priešgaisrinės saugos taisyklės, įrengti 3 baseinai po daugiau nei 500 kub. metrų vandens kiekviename. Anksčiau durpyną vagojo tik sausinimo kanalai.

„Visomis gesinimo priemonėmis aprūpinta technika, žmonės nuolat instruktuojami, jiems draudžiama rūkyti“, – pasakojo saugos specialistai.

Durpininkų atstovai pripažino, kad užpernai darbininkai pirmiausia patys stengėsi lokalizuoti gaisro židinius, todėl vėluota pranešti ugniagesiams.

Tiesa ta, kad durpyno teritorija milžiniška ir joje ne tik įmonės darbininkai vaikšto, bet ir uogautojai, šiaip smalsuoliai. Anot A.Sakalnyko, teritorijoje pastatyti pašaliniams vaikščioti draudžiantys ženklai, įrengtos vaizdo kameros, užklystančius įtartinus asmenis ar vaikus stebi darbuotojai.

Už šiukšlių deginimą gresia baudos

Prieš 3 metus stebėjimo kameromis savo 40-ies tūkstančių ha teritoriją ėmėsi stebėti ir miškininkai. Apie tai informavusi miško želdinimo inžinierė Audronė Balčiūnienė pripažino, jog pradžioje į šią naujovę žiūrėta skeptiškai, manyta, kad nėra nieko geriau nei pastabi žmogaus akis. Tačiau Pagėgiuose, Švėkšnoje ir ant „Šilutės girnų“ įmonės stogo įrengtos 3 vaizdo kameros jau įrodė savo pajėgumus: jos vaizdą stebi milžiniškoje teritorijoje, o 360 laipsnių apsisuka per 7 minutes.

Pasak A.Balčiūnienės, pernai miškininkams buvo labai palankūs metai: įvyko tik 1 miško gaisras 1 aro plote.

Miškininkai apie gaisrų grėsmę ir žalą nuolat kalba su mokiniais, informuoja pamiškių gyventojus, kasmet atnaujinami įspėjamieji ženklai. Bet bėda ta, kad 10-12 tūkst. ha iš bendro miškų ploto yra privatūs miškai, o juose kylančius gaisrų židinius tenka gesinti miškininkams. Savininkų koordinačių dažnai jie neturi. Miškininkams pikta, kad savininkai nepasirūpina bent apsaugines juostas miškuose suarti.

„Valstybiniai miškai yra visų mūsų turtas“, – priminė miškininkė.

Seniūnijoje suburtas operatyvines grupes prisiminė PGT viršininkas Rimantas Mačijauskas, bet pastebėjo, kad jos nieko nedirba. O galėtų bent prevencinį darbą atlikti.

Beje, šiemet iki balandžio 2-osios Šilutės PGT gaisrus gesino jau 115 kartų, kai pernai per tą patį laiką gaisrų buvo tik 66.

Aptarta, ką reikėtų daryti, kad neužsidegtų Rusnės nendrynai. Apie gresiančias baudas už žolės, taip pat šiukšlių ir šakų deginimą miesto tipo gyvenvietėse priminė aplinkosaugininkų atstovas Pranas Sirtautas. Deginimas, anot P.Sirtauto, yra kraštutinis atliekų dorojimo būdas.