Jei dar kas nežinote, Lietuvoje yra net 3 „oficialios“ dviračių trasos, nužymėtos kelio ženklais – taip sakant, tarp jų galima ir pasiklysti! Gerai, kad įvairiose knygutėse aprašytų maršrutų netrūksta.
Jei esi aistringas dviračių mylėtojas, tuomet noriu paklausti – kiek esi pramynęs trasų iš tų 3 oficialių? Vieną? O gal dvi? Sveikinu! Na, o jei ir visas tris, tuomet spaudžiu tau rankeną…
Ne kartą girdėjome, kad Pamario kraštą ypač pamėgę vokiečių dviratininkai. Nežinau, kiek įtakos tam turėjo krašto istorija. Juk Mažoji Lietuva kažkada priklausė ne tik prūsams, bet ir buvo vokiečių okupuota. Tai puikiai iliustruoja nebūdinga likusiai Lietuvai „vokiška“ pamario architektūra. Tokio stiliaus pastatų kitur Lietuvoje nepamatysi.
Vasaros pabaigai pasirinkome naują, neišbandytą maršrutą – Pamario dviračių trasą. Internete informacija apie šį maršrutą labai skurdi ir mums nelabai rūpėjo.
Palikę mašiną tradiciškai prie Akropolio, pradėjome Klaipėdos orientacinį. Pagal žemėlapį dviračių trasą atsekti nebuvo lengva, trūksta ženklų ir nuorodų. Pavyzdžiui dviračių takas eina iki perėjos, o kitoje kelio pusėje 3-4 pasirinkimai be ženklų, kuriais toliau galima važiuoti. Spėk, kuris tikras? Reikia paminėti, kad turimas žemėlapis su trasa buvo nelabai tikslus. Bet kadangi nemokamas (platinamas TIC), stebuklo nereikia tikėtis.
Truputį pablūdijom ir išvažiavime iš miesto, kur kelias kerta geležinkelį, atsekėm trasą. Dviračių trasos ženklo užrašas „Pagauk pamario vėją“ nuteikė kovai. Nuo Ketvergių už griūnančio tilto maršrutas nuo pagrindinio kelio suko į dešinę. Iki Priekulės gabalas kelio ėjo off-roadu palei upę. Bet kadangi abu mynėme MTB techniką, tiko visoks kelias.