Ką Jums davė Šilutės meno mokykla?

Aiste PlaipaiteŠiandien kalbiname dar vieną Šilutės meno mokykos absolventę – LRT žurnalistę Aistę PLAIPAITĘ. Kraštietė yra LRT radijo žinių vedėja, taip pat LRT radijuje bei televizijoje rengia spaudos apžvalgas.

Iš Katyčių kilusi Aistė yra viena raštingiausių žmonių Lietuvoje: dvejus metus ji buvo tarp Nacionalinio diktanto konkurso laureatų ir gavo apdovanojimus iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų. 2014 metais jai kaip geriausiai žinių vedėjai buvo įteikta LRT „Auksinės bitės 2013“ statulėlė.

Nors A.Plaipaitė pasirinko profesiją, nesusijusią su muzika ir šokiu, tačiau šios meno šakos jos gyvenime užima didelę dalį – po darbų LRT radijuje bei televizijoje Aistė dainuoja Vilniaus kameriniame chore „Aidija“, lanko šokių pamokas.

– Kas jus atvedė į Šilutės meno mokyklą?

– Turbūt vis dėlto tėvai, nes tai buvo jų sprendimas. Vaikystėje dariau labai daug ką, lankiau daug būrelių, turėjau daug veiklų, tarp jų buvo ir dainavimo bei fortepijono pirmosios pamokos, bet taip pat ir daug sportavau ir kitais dalykais užsiimdavau. Kai buvau, atrodo, trečioje ar ketvirtoje klasėje, reikėjo priimti sprendimą, kur geriau mane siųsti – į sporto mokyklą žaisti krepšinio ar į meno mokyklą. Ko gero, mama labiausiai norėjo, kad mokyčiausi groti, kad lavinčiau savo muzikalumą, gal ir dėl to, kad mūsų šeimoje ir taip beveik visi sportavo, tai vieną rugsėjį mane ir nuvedė į Šilutės muzikos mokyklą. Buvau jau per didelė, kad mokyčiausi groti smuiku ar fortepijonu, todėl pasirinkom akordeoną.

– Kokie ryškiausi prisiminimai iš Meno mokyklos laikų?

– Įvairūs išgyvenimai, kurie gal iš dabartinės perspektyvos neatrodo dideli, bet būnant vaiku yra labai reikšmingi. Ruošimasis konkursams, sunkios programos mokymasis, baimė, kad nespėsi išmokti, kad nepavyks, kad vakar gal per mažai grojai ir mokytoja tai pajus, džiaugsmas, kad visai neblogai sekasi, kad kūrinys jau tau paklūsta ir kad tu jį įveikei, nuovargis, kai po septynių pamokų mokykloje dar iki vakaro prasėdi muzikos mokykloje, didžiulė baimė ir nesugebėjimas sukontroliuoti savo kūno – ypač pirštų prieš svarbų pasirodymą, ne ką mažesnis atsipalaidavimas ir palengvėjimas, kai viskas baigiasi ir baigiasi gerai arba neblogai, ir didelis liūdesys, nusivylimas, jei pavyko ne taip ir gerai.
Tiesiog visa paletė išgyvenimų, kurie ir dabar dar ganėtinai ryškūs ir juos nesunku prisiminti ir net vėl įsijausti.

– Kokią reikšmę Meno mokykla davė jums?

 – Tai niekada nebuvo tik mokymasis muzikos. Tai dar viena vieta, kur mokaisi gyvenimo, formuojiesi, kuri save. Ruošimasis konkursams, telkimasis ir kaupimasis koncertams, pasisekimų ir nesėkmių patyrimas ir susitvarkymas su jais – visa tai ugdo atsakomybę, pareigingumą, brandumą, moko valdyti įvairias situacijas. Bet, aišku, svarbu ir tiesioginis muzikinis išprusimas – muzikos kalbos, technikų, žanrų, kompozitorių, kūrinių ir t.t. išmanymas. Muzikai abejingų ar galinčių gyventi be jos turbūt ir nėra, todėl bent kažkoks didesnis jos išmanymas, didesnis pajautimas yra tavo pranašumas.

– Kur mokėtės po Meno mokyklos baigimo?

– Visada buvo minčių mokytis muzikos ir toliau, bet gal turėjau per daug ambicijų ir kitose srityse, todėl nenorėjau muzikai įsipareigoti. Labai traukė žurnalistika, todėl po Meno mokyklos tiesiog susitelkiau į Šilutės pirmosios gimnazijos pabaigimą, egzaminų išsilaikymą ir stojimą VU žurnalistikon. Po bakalauro, norėdama pagilinti savo žinias, dar stojau magistro į VU Tarptautinius santykius.

Nors dirbu žurnalistinį darbą, tačiau muzika yra šalia: dainuoju Vilniaus kameriniame chore „Aidija“, lankau šokių pamokas.

Šitos veiklos labai padeda atsiriboti nuo darbe esančių rūpesčių, aktualijų, užduočių. Bet ir apskritai neturėti nieko bendra su muzika man nepavyktų, turbūt jausčiau kažkokį didelį stygių. Gal ir sąžinė graužtų, kad vaikystėje tiek savęs atidavusi muzikai, dabar nieko su ja nebedarau.

– Ar dažnai grįžtate į Pamario kraštą?

– Nelabai dažnai. Norėtųsi ir reikėtų dažniau. Bet gal dėl to, kad tie kartai reti, jų dar labiau su tokiu net susijaudinimu laukiu ir labai mėgstu kitiems apie savo kraštą pasakoti, o dar geriau – juos atsivežti ir tada viską rodyti, aiškinti. Yra ir toks vidinis tikslas, kad kuo mažiau žmonių painiotų Žemaitiją su Klaipėdos kraštu, Šilalę su Šilute ir nustotų galvoti, kad beveik visi rūsiuose turime po valtį, nes juk mus ten semia ir semia.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.