Dešimt metų į pamario Aukštumalos pelkę (Šilutės r.) iš Vilniaus nuolat važinėjantis garsus šalies gamtininkas dr. Romas Pakalnis, paklaustas, kuo jį ši vieta taip domina, atsakė: „Atvirai pasakysiu – suveikė ambicijos. 1902 metais vokiečių botanikas Carlas Alfredas Weberis parašė apie ją knygą. Šią pelkę žino viso pasaulio pelkėtyrininkai, o mums Aukštumala iki šiol kažkodėl nebuvo įdomi.“
Vokiečių botaniko knyga „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis“ buvo apskritai pirmoji pasaulyje monografija apie pelkę. Ji laikoma pelkių aprašymo etalonu. 2002 metais išversta ir į anglų kalbą, tapo prieinama viso pasaulio pelkėtyrininkams. C. A. Weberis pelkę ištyrinėjo Rytų Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu, nes buvo numatyta ją eksploatuoti. Čia jis lankėsi du kartus. Pirmą sykį dvi savaites buvo apsistojęs 1898 metais, o vėliau patikslinti savo tyrimų dar dešimčiai dienų buvo atvykęs 1900 metais. Šilutės apskritis tuomet priklausė Rytų Prūsijai. Pirmieji sausinimo grioviai pelkėje iškasti XIX amžiaus pabaigoje.
Užgautos ambicijos
„Knyga atskleidė ne tik Aukštumalos struktūrą, joje vykstančius procesus, bet ir bendrąsias Europos aukštapelkių ypatybes, raidos etapus. Tačiau Lietuvoje iki dabar ši pelkė buvo niekam neįdomi, – stebėjosi Lietuvos botanikų draugijos prezidentas R. Pakalnis. – Tai užgavo mano ambicijas. Pasaulio mokslininkams žinoma knyga – apie mūsų pelkę. Juk tai mūsų kultūros dalis. Gerai, kad bent šiemet knygą išvertėme į lietuvių kalbą.“
Užgautos ambicijos mokslininką`kas mėnesį iš sostinės atveda į pelkę. „Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau patinka pelkė, – šypsodamasis sakė Lietuvos edukologijos universiteto profesorius R. Pakalnis. – Nustebsite kodėl. Todėl, kad pelkėje ramu. Čia jokio šurmulio. Tik vėjelis pučia, lapai šlama, vienas kitas paukštelis praskrenda. Esu kilęs iš Utenos krašto, man pelkės nesvetimos, buvo vaikystėje viena netoliese. O dabar šį, galima sakyti, gyvą organizmą, nuolatos vykstantį procesą suaugusiam žmogui jau gana įdomu stebėti. Miškas, palyginti su pelke, yra trumpaamžis.“
Veikti pelkėje mokslininkui yra ką – gelbėjamas išlikęs dar gyvybingas trečdalis Aukštumalos. Svarbu matuoti vandens lygį, stebėti, kaip atsikuria augalija, aukštapelkės ekologinės sąlygos. Kartą Vokietijoje per mokslinę konferenciją R. Pakalnis buvo pristatytas taip: „O dabar pristatau tą laimingiausią žmogų, kuris vykdo tyrimus Aukštumaloje.“
Netekome 50 proc. pelkių
Kodėl taip nutiko, kad daugelį dešimtmečių niekas į pelkes rimtai nežiūrėjo? Atsakymą galima rasti žvelgiant į istoriją. Pirmiausia, pelkių likimui neigiamą įtaką padarė visuomenės žinių stoka. Žmonėms atrodė, kad iš klampynių su bedugniais akivarais – jokios naudos, tik uodai ir pasakų kipšai ten veisiasi.
Dar tarpukario Lietuvoje buvo planuota jas nusausinti ir paversti dirbamais laukais. Tik tada tokiems užmojams pritrūko lėšų. Bet kaimų skirstymas į vienkiemius irgi turėjo įtakos. Gavęs žemės su pelke žmogus natūraliai norėjo padidinti dirbamąjį plotą. Sovietmečiu prasidėjo masinė melioracija, agronomai buvo išugdyti taip, kad pelkes vertintų tik kaip neišnaudotus rezervus. Didinant derlingos žemės plotus nuo XX amžiaus pradžios iki 1980 metų buvo nusausinta 50 proc. Lietuvos pelkių. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno rimto mokslininko pelkėtyrininko, galinčio sustabdyti šį procesą. Ir tik prasidėjus
Atgimimui žaliųjų iniciatyva Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio parlamentas priėmė gamtosauginę rezoliuciją, raginančią uždrausti melioratoriams naikinti miškelius, pelkes, tiesinti upes. R. Pakalnis tuomet buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio pirmojo Seimo narys. Jis dalyvavo rengiant 12 strateginių Lietuvos valstybės raidos dokumentų, tarp jų – ir gamtosaugos.
Daugiau apie tai skaitykite lzinios.lt straipsnyje „Ką profesorius R. Pakalnis veikia pelkėje“.