Ką sudėjo Benediktas Orentas į Naumiesčio istoriją?

Naumiestiškiai, ypač vyresnės kartos, žino, kokią plačią kultūros vagą šiame miestelyje yra išvaręs nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju dirbęs Benediktas Orentas. Sudominęs kraštotyra savo moksleivius, o per juos ir jų tėvus bei gimines, ėmė rinkti praeitį liudijančius eksponatus. Visa tai išaugo į Žemaičių Naumiesčio muziejų.
nuotr. PamatykLietuvoje.lt

Be eksponatų rinkimo, jų pristatymo muziejuje, mokytojas taip pat kaupė medžiagą būsimai Žemaičių Naumiesčio istorijai. Iki Nepriklausomybės atkūrimo surasti žinių apie Lietuvos praeitį nebuvo paprasta – pagrindiniai šaltiniai buvo nepasiekiami, o tas, kas matėsi, buvo gana siaura ar, pagal to meto sovietinę ideologiją, vienpusiškai perrašyta. Nežiūrint to, medžiagos miestelio bei jo apylinkių istorijai pamažu daugėjo. Ir visa tai pasitarnavo tokiam darbui, kurį jis parengė savo veiklos muziejuje pabaigoje apie 2000 metus. Jį muziejininkas pavadino tiesiog „Žemaičių Naumiestis“. Save įvardino kukliai, kaip šio rankraščio sudarytoją ir redaktorių. Tai jo ranka įrašyta tituliniame lape. Taip ir gimė platus, daugelį praeities dalykų apimantis bandymas pristatyti miestelio ir jo apylinkių istoriją.

Šis jo darbas susilaukė nemažo susidomėjimo. Mintis ją išleisti atskira knyga kilo iškart parengus rankraštį, tokį uždavinį prisiėmė 1997 metais suburta kraštiečių draugija. Ją, kaip leidėją, autorius nurodė tituliniame lape. Tačiau iki šiol visa tai nėra pajudėję iš vietos. Žemaičių Naumiestyje yra šio darbo kopija, iš kurios ir pavyko susipažinti su šiuo daug pastangų ir begalę laiko pareikalavusiu muziejaus pradininko darbu.

Su bemaž 100 puslapių papildymo priedu iš viso yra 4 tomai, bendras mašinraščio puslapių skaičius apie 900. Turinyje nurodyta, kad darbe pateikti 48 dokumentai ir žemėlapiai bei 385 nuotraukos. Ši, greičiausiai 2000 metais daryta kopija, dėl tuo metu buvusių menkų kopijavimo aparatų galimybių, nėra gera: nuotraukų kokybė, žemėlapiai ir dokumentai sunkiai įžiūrimi, tačiau tekstas aiškiai skaitomas. Tad buvo smalsu susipažinti su muziejaus pradininko parengta medžiaga ir nemažai sužinoti apie miestelio praeitį.

Istoriko išsilavinimą turintis B. Orentas Žemaičių Naumiesčio bei jo apylinkių istoriją pateikė laikydamasis istorinio nuoseklumo. Gyvumo darbui suteikia istorinių įvykių liudininkų atsiminimai, kai kurie jų parašyti gerokai prieš B. Orentui pradėjus galvoti apie miestelio istorijos rengimą. Tai didelis turtas šiandien.

Norėdamas parodyti išsamų vaizdą bei perteikti šių vietų emocinę būseną, B. Orentas į savo darbą įdėjo daug vietos tautosakos: padavimų, legendų, pasakojimų. Ar tai būtina kalbant apie miestelio istoriją – galima diskutuoti, tačiau surinkta medžiaga yra vertingas krašto etnokultūrinių dalykų fiksavimas.

Reikia paminėti ir šio darbo trūkumus, kurie atsirado dėl to, kad autorius negalėjo susipažinti su archyviniais šaltiniais. Po 1990 metų, kai atsivėrė archyvai, dėl garbingo amžiaus B. Orentui jau nebuvo jėgų imtis nuodugnių tyrimų, tačiau darbe yra nemažai aiškių nuorodų į archyvuose esančią medžiagą. Gražus šio miestelio vardas – Naumiestis, tačiau neaiški tokio pavadinimo kilmė. Sudėtinė jo dalis Žemaičių, nurodanti jos padėtį Lietuvoje, pradėta naudoti tik XX a. pirmoje pusėje. Vardo kilmė – sudėtingas riešutėlis, neturėdamas aiškaus pagrindimo B. Orentas daro įvairias prielaidas. Šiomis dienomis tie argumentai nėra nei aiškūs, nei tikslūs. Todėl vardo „Naumiestis“ kilmė nėra atskleista. Istoriniais šaltiniais nepamatuotų samprotavimų šiame pasakojime yra ir daugiau.

Klaustukas lieka ir dėl gyvenvietės „gimimo“ datos. Istorijos moksle įprasta, kad ja laikoma seniausias paminėjimas istoriniuose dokumentuose. Orentas nurodo tokią datą, tačiau ji pagrįsta ne šaltiniais, o vieno buvusio gyventojo atsiminimais, kuriuose jis aprašo savo vaikystės pastebėjimą. To patikrinti nebėra galimybės, todėl laikyti tą datą gyvenvietės „gimimo“ diena nėra pagrindo. Juo labiau, kad ji turėtų būti neįprastai ankstyva šiems kraštams. Ypač lyginant su aplinkinėmis gyvenvietėmis. Tai nustatant belieka kruopštus tolimesnis darbas archyvuose.

Einant dabartinių dienų link – neaiškumų vis mažiau. Minėtame darbe pateikta nemažai įvairių įvykių liudininkų atsiminimų, dažniausiai jie išsamūs. Tai liudytų, kad autorius juos tiesiog ėmė ir perkėlė į miestelio istoriją. Skaitant šį darbą, norėtųsi kai kurias vietas patikslinti, praplėsti, tačiau ne visada aišku, iš kur tie atsiminimai paimti. Pasakodamas apie netolimą praeitį, autorius pateikia nemažai statistinių duomenų, jie taip pat paskelbti be aiškios nuorodos. Geriau su įvykiais, kurie vienaip ar kitaip atsispindėjo spaudoje – čia viskas aišku.

Apibendrinant galima vienareikšmiai pasakyti – B. Orento surinkta medžiaga apie Žemaičių Naumiestį – didelis turtas bei rimtas pagrindas darbui apie šio miestelio praeitį. Jei būtų ryžtamasi imtis šios knygos leidybos, lauktų nemažas darbas. Reikėtų peržiūrėti visus B. Orento darbe minimus šaltinius, tam reikia ir laiko, ir lėšų, tą turėtų daryti profesionalai, ypač kalbant apie archyvus. Be to, reikėtų į kai kurias istorines bei svarbias miestelio raidos vietas pasigilinti atidžiau, nes autorius jas arba praleido ar tik užsiminė. Ir jei per keletą metų tai pavyktų padaryti ir tokia knyga išvystų dienos šviesą, Žemaičių Naumiestis turėtų įdomią, intriguojančią savo miestelio bei jo apylinkių istoriją.

Saulius SODONIS, Žemaičių Naumiesčio muziejininkas