Etninės kultūros globos tarybos tarmių grupės pirmininkas, habil. dr. Kazimieras Garšva teigia: „Mūsų gimtoji kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi tautos kultūros paveldo dalis, kurį Lietuva turi atskleisti pasauliui ir Europos Sąjungos daugiakultūrinei visuomenei. Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai.“
Švėkšniškiai susirinko „pasiruokūti žemaitiška“
„Labai gaila, kad lietuvių kalbos perlu vadinamos tarmės pamažu nyksta: tarmiškos dainos, pasakos, padavimai, vietovardžiai vartojami bendrine kalba. Tuštėja kaimo sodybos ir miesteliai, užsimiršta seni tarmiški žodžiai. Traukiasi tarmė į atokesnius namų užkaborius“, – sako Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos bibliotekininkė Rita Šarkienė, pasakodama apie gimnazijos ir F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Švėkšnos filialo bendrą renginį, skirtą Tarmių metams.
Gyvename Švėkšnoje, Žemaitijoje, tačiau šiandien čia vis rečiau išgirstame unikalią žemaitišką šneką, vis mažiau yra senolių, išsaugojusių savo tarmę, vartojančių ją kas dieną. Retas jaunuolis supranta savo krašto tarmę, dar mažiau mokančių ja kalbėti.
Renginio metu klausėmės, kokie jaunystės prisiminimai sugulė Marytės Eidėnienės eilėse. „Labai mėgau rašyti eilėraščius. Dabar, kai yra daugiau laiko, labai norisi visas atplaukusias mintis sudėti į eilėraštį“, – kalbėjo autorė iš Klaipėdos r. Mikužių kaimo.
„Eilėraščius rašyti pradėjau dar mokykloje, juos spausdino sienlaikraštyje. Dabar rašau, kad parodyčiau dūnininkų tarmės grožį“, – pasakojo kita viešnia – Aldona Martinkienė, buvusi Švėkšnos vidurinės mokyklos mokinė ir Skomantų aštuonmentės mokytoja. Aldona nori išleisti savo kūrybos žemaitiškų eilėraščių knygelę.
Gimnazijos bibliotekos būrelio nariai sudarė mokytojų tarmių žemėlapį: išaiškėjo, jog gimnazijoje dirba 1 dzūkė, 2 suvalkietės, 3 aukštaitės ir 43 žemaičiai. Bet tarmiškai kalbėti moka tik keli mokytojai.
Renginio metu klausėmės, kaip viską žemaitiškai trumpina Ia klasės mokinys Deividas Odinas (mokytoja Ramutė Zagurskienė), kaip „pasiruokūti muok“ lietuvių kalbos mokytoja Vanda Šimkuvienė. Ji papasakojo keletą istorijų „su pamušalu“, t.y. paslėpta mintimi. Susirinkusieji minė žemaitiškas mįsles, iš tautinių rūbų turėjo atspėti, kurios tai tarmės atstovas.
Švėkšnos „Tėviškės“ draugijos pirmininkė Ona Pintverienė į renginį atsinešė knygų su Švėkšnos šnektos tekstais, pristatė, kokiuose leidiniuose galima paskaityti apie Švėkšnos šnektą.
Švėkšnos šviesuolis Petras Čeliauskas taip pat parodė, kad nepamiršo žemaitiškos tarmės ir papasakojo susirinkusiems humoristinį nutikimą, kaip žemaičius į armiją registravo.
Dar viena dovana visiems dalyvavusiems – skambėjo smagios lietuvių liaudies melodijos, kurias atliko ketvirtokas Ugnius Nogaitis.
Šyliškiai žino daug senovinių žemaitiškų žodžių
„Tarmiškai kalbu – bagotas esu“ – tokią popietę surengė F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Šylių filialas. Pasak bibliotekininkės Vidos Mišeikienės, popietę žemaitiškai vedė Žemaičių Naumiesčio etnokultūros centro etnografė Adma Baltutienė. Jai talkino jos vadovaujamas folkloro ansamblis „Pilutė“, padainavęs gražių dar negirdėtų dainų.
Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų. Mes, Klaipėdos krašto žemaičiai, priklausome vakarų žemaičiams. Vakarų žemaičių pratarmė sutinkama mažiausioje visų žemaičių teritorijos dalyje.
Žemaitiškai kalbantys Klaipėdos krašto gyventojai savęs žemaičiais nelaiko – jie buvo vadinami lietuvininkais. Klaipėdos krašto lietuviai dar buvo vadinami būrais ar prūsais. Patys save jie vadindavo šišioniškiais.
Vyko viktorina, kas geriausiai žino žemaitiškų žodžių reikšmę. Pasirodo, žodžių daug žinome, tik mažai jau vartojame.
Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.”