Svečiai atliko dainuojamosios poezijos ir džiazinių improvizacijų programą „MANOTAU“, R. Stankevičius skaitė eiles iš savo naujausios poezijos knygos „Kiaurai kūnus“. Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos kiemelyje susirinko gausus būrys poezijos ir muzikos mylėtojų.
Pirma pažintis
Vakaras prasidėjo muzikine improvizacija, kurios visi, išsiilgę gyvos muzikos, poezijos, bendravimo klausėsi nuščiuvę. Ir stebėdamiesi, kaip galima tokius ilgus R. Stankevičiaus, M. Martinaičio, A. Marčėno tekstus išmokti atmintinai.
R. Stankevičius pasakojo, kad į Šilutę atvyksta dažnai, mat jo žmona Žaneta šilutiškė. Yra ne tik išvaikščiojęs visą Šilutę, bet ir perskaitęs žmonos rekomenduotą knygą „Senoji Šilutė“. Prisiminė, kad darbą laikraščio redakcijoje, kurioje dirbo daugiau nei 20 metų, gavo parengęs straipsnį apie potvynį Šilutės apylinkėse, kad jam imponavo ant stogų sukelti šunys, aplinkui tyvuliuojantis vanduo, nardančios amfibijos – egzotika atvykėliui, o vietiniams – kasdienybė. Poetas pasidžiaugė, kad su skaitytojais susitinka „Poezijos pavasario 2021“ išvakarėse, kad jis pirmasis paukštelis Šilutėje, atskridęs pas poezijos mylėtojus. Pasidžiaugė, kad talentingajam Mindaugui „Poezijos pavasario“ renginyje Vilniuje bus įteiktas Laimono Noreikos prizas, kuris teikiamas aktoriui už poezijos skaitymus.
R. Stankevičius yra įgijęs lietuvių literatūros magistro laipsnį, dirbęs dienraštyje „Respublika“, Lietuvos televizijoje vedė laidą „Kultūros spąstai“. Kaip poetas debiutavo 1993 m. Poezijos pavasario almanache, parašė tekstus daugiau nei 20-čiai roko dainų, su kompozitoriumi, grupės „Skylė” lyderiu Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“. R. Stankevičiaus poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kitas kalbas, publikuota užsienyje.
Poezija, „išgirsta iš medžių ar paukščių“
Devintoji poeto R. Stankevičiaus knyga „Kiaurai kūnus“ pasirodė pernai. „Kam priklauso tie balsai, nuolat vis ataidintys manyje, tavyje, kiekviename mūsų? Šioje knygoje mėginu rasti savitą, poetinį atsakymą į šiuos klausimus. Vartus į ją netikėtai atrakino pokalbis telefonu su poetu Donaldu Kajoku, tiksliau – jo frazė, mums besišnekučiuojant apie gyvenimą: „Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Bet ne iš žmogaus – iš medžių ar paukščių…“ – sako poetas.
„… Meilė – ne mūsų, o kiaurai mus – / Ji – toks, dėl greičio nematomas / Degantis liūtas, / Nuolat šuoliuojantis / Vingriais, mums patiems nepažįstamais / Mūsų koridoriais, letenom / Taikantis vis – nuo širdies / Ant širdies…“
Apie savo naujausius eilėraščius poetas pasakojo daugiau: apie eilėraštį „Budimo palata“, kuriame susiduria dvi jungtys – šio ir ano pasaulio, apie eilėraštį žmonai Žanetai.
„Eidami į susitikimą su poetu žinojome tiek, kiek buvome skaitę – apie poeto būseną – tą pažeidžiamumą, lyg būtum be odos, toks visa ko skaudinantis jausmas. Toks pojūtis būdingas tikriems poetams, klasikams. Kas skaudina šį poetą – žmogų? Neatviravo nei apie savo politines pažiūras, nei visuomenės skaudulius, buvo tarsi kažkur toliau, gal aukščiau. O kai sužinojom, kad jis šilutiškis „žentas“, kad čia dalis jo šeimos, kad čia jis namiškis, pasidarė beveik savas. Kūryba viliojo eiti kartu į laiką, kuriame mes buvome dar negimę, perprasti paskirtį, kuri mums duota. Tai buvo gilios poezijos vakaras, prasmingas ir ilgam įsimintinas“, – sakė literatė Irena Arlauskienė.
Laikas netruko prabėgti. Nors nebuvo daug žmonių, norinčių gauti poeto autografą, tačiau gerbėjų ratas išsiplėtė. Susitikimas baigėsi smagiu Mindaugo palinkėjimu „Telydi jus poezija“.