Kai ieškai darbo, o randi meilužį…

love1„Tu neįsivaizduoji, koks seksualus tavo balsas. Palikai gerą įspūdį“, – gaunu SMS žinutę nuo būsimo darbdavio, su kuriuo telefonu tarėmės susitikti pokalbio.

Suprantu, kad virš mano galvos kaupiasi juodasis lemties debesis, kuris, kaip šneka bobutės turguje, aplankė ne vieną Lietuvos žvaigždelę – tai karjera per lovą. Tik čia, jeigu man pasiseks (?!), įlipusi į darbdavio susuktą meilės lizdelį, tapsiu ne kokia ryškia žvaigdže televizijos ekranuose ar žurnalų viršeliuose, o paprasčiausia raštvede…

„Du šeši“ patinka „Du devyni“

Prieš mėnesį įdėjau skelbimą į laikraštį, kad ieškau darbo. Gale dar suraizgiau du įprastus žodelius – „intymaus nesiūlyti“. Tačiau žodelis „intymaus“, rodos, traukte pritraukė visų „darbdavių“ žvilgsnius taip, kad „nesiūlyti“ tiesiog prarado reikšmę susiliedamas su kitomis raidėmis.

Galiausiai supratau, kad pasiskelbusi, jog ieškau darbo, tapau puikiu masalu meilės ištroškusiems meilužių medžiotojams…
Pirmoji skelbimo pasirodymo diena prasidėjo nenutylančiu telefono čirškimu. Tačiau į darbo pasiūlymus tai anaiptol nebuvo panašu. Nebent darbdaviai nebesivargina skambindami ir su būsimomis darbuotojomis užmezga pokalbį siųsdami itin oficialias SMS žinutes, kaip „Labas“, „Sveika“, „Labutis“.

Pyp – pyp sako mano mobilusis: „Labas kaip sekasi ka veiki koks tavo vardas gal noretum susipazinti“ (tekstas netaisytas). Nesusilaikau – tuoj skambinu patikrinti, koks čia darbdavys su manimi nori susipažinti.

Klausiu, ką jis norėtų man pasiūlyti – ar darbą, ar pažintį? Po trumpos tylos sulaukiu apsvarstyto atsakymo: „Taip!“. Sunkiai susikalbėjome, bet išsiaiškinu, kad jokio darbo iš šio vaikino negausiu.

Beliko pasidomėti, ar dažnai jis pažinčių ieško, kreipdamasis pagal darbo skelbimus – pasirodo, tai jam ne nauja veikla.
Sužinau, kad jam yra „du šeši“ metų. Mano skelbime nurodyta, kad man metų „du devyni“. Argi jį vyresnės merginos traukia? Tuoj pasigailiu, kad to paklausiau – iš susijaudinimo vyresnėms moterims pridusęs balsas atsako tik „taaaaip“.

Neleidžiu „du šeši“ vaikinuko aistroms užvirti – greitai su juo atsisveikinu.

Telefonas supypsi dar kartą. „Labas“ man sako kitas numeris. Na, pažaiskime, galvoju: „Labas“, – atsakau…

Spalvotas sapnas

Tik prasidėjus pažinčiai su antruoju „darbdaviu“, vėl primenu, kad ne vyro, o darbo ieškau, bet šis mano noras jam kaip žirniai į sieną – atsimuša ir nukrenta ausų nepalietęs…

Telefonas vis netyla. Pyp – pyp: „Koks tavo ūgis?“, „Užsirūkai?“, „Kur prapuolei, man jau darosi neramu“, „Norėjau pasakyti, kad darbą tau būtų lengva surasti“.

Galiausiai, supratęs, kad mano tyla – tai pažinties pabaiga, mobiliuoju jis sumaigo išsigelbėjimo tekstą. Pyp – pyp: „Jeigu ką, aš turiu verslą“…

Rodos, parašęs šią žinutę, Tomas (vardas pakeistas dėl „verslininko“ žmonos ramaus miego) skęstančiai pažinčiai uždėjo gelbėjimosi padangą. Susimąstau – gal čia koks lengvabūdis vyriokas pasitaikė, su kuriuo flirtuodama (ir nieko daugiau!) gerą darbo vietą gaučiau? O gal tai bus tiesiog linksma istorija, kuria galėsiu savo drauges prajuokinti prie arbatos puodelio? Įtikinu save – reikia ir šitam „darbdaviui“ paskambinti.

Deja, įtikinėti save teko dvi savaites ir, pasirodo, buvau jau pamiršta. Paskambinusi Tomui, turėjau atpasakoti, ką jis man rašė, kas aš tokia esu, kokį skelbimą buvau išspausdinusi. Jau man darosi aišku, kad ir šiam nesvetimos pažintys pagal darbo skelbimus…

Išgirdus kitame telefono ragelyje „aaaa“, kaip ženklą, kad „verslininkas“ mane prisiminė, vėl užgriūna tie patys jo klausimai: „O kokios tavo akys? Koks ūgis? O svoris? Užsirūkai?“. Keista, kad visų pirma darbdavys taip gilinasi į išvaizdą. Tačiau tuoj jis pagrindžia savo tokius klausimus – mat, jam svarbu, kad žmogus šalia jo darbovietėje gerai atrodytų.

Nusileidžiu savo principams ir apibūdinu, kaip atrodau, o aimanos ir juokingai paplonintas balselis kitame telefono ragelyje parodo, kad mano nupieštas portretas jam sukėlė kunkuliuojančias aistras.

Vėl grįžtu prie temos apie darbą. Pasirodo, jis galėtų man pasiūlyti raštvedės darbą. „O kaip tau su lietuvių kalba?“, – išsiklausinėjęs apie mano išvaizdą, pagaliau domisi jau mano gebėjimais. Tačiau gebėjimai jo nedomina taip, kaip žalios akys, ilgi plaukai, todėl vėl grįžtame prie išvaizdos temos…

„O kaip mėgsti puoštis?“, – klausia. Jau pradedu žaisti su jo fantazijoje kuriamais vaizdais: „Sijonukais“, – sakau.
„Mini?!“, – net šūkteli „verslininkas“.

„Taip taip, mini sijonukais, juk kojos ilgos, kodėl gi jų neparodyti?“, – skambant aikčiojimams ir komplimentams nutariu, kad šis pokalbis prie gero neprives.

Atsisveikinu suvėlusi kažką panašaus į „išsikrauna mobilusis“. Bet Tomo aistros taip greitai nerimsta. Telefonas dar kartą supypsi: „Nežinau, kas man darosi po netikėto tavo skambučio“.

Numetu telefoną į šoną – ne, meilužio man nereikia.

Pyp – pyp dar kartą: „Palikai gerą įspūdį. Tu net neįsivaizduoji, koks seksualus tavo balsas“.

Pyp – pyp: „Supratau, kad tai buvo tik spalvotas mano sapnas…“

Pagalvoju, kad tai toks pat spalvotas sapnas kaip ir maniškis susirasti darbą pagal skelbimą.

Pyp – pyp: „Gal ir be reikalo svarstau tavo įdarbinimo galimybes“.

Tačiau šį kartą užuomina apie darbą ir jo verslą – jau nebe gelbėjimosi padanga, o inkaras, giliai nuskandinęs tikėjimą Tomo ir į jį panašių „darbdavių“ pasakomis…