Kaimo turizmo klestėjimo raktas – edukacinės programos

0003-immw2f818Švėkšnos seniūnijoje įvyko seminaras „Tradicinių amatininkų ir kaimo turizmo sodybų šeimininkų bendradarbiavimo galimybės, pasinaudojant Lietuvos kaimo plėtros 2001-2013 m. programa“.

Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidento Lino Žabaliūno, Švėkšna pasirinkta todėl, kad jau kitų metų vasarą duris atvers tradicinių amatų centras, kuris aptarnaus, vienys, telks Vakarų Lietuvos regiono amatininkus, tautodailininkus bei rūpinsis gerosios patirties sklaida. Juolab, kad Mažojoje Lietuvoje tokių centrų nėra daug, o šis kraštas turi daug patrauklumo.

Seminare taip pat dalyvavo tos pačios organizacijos marketingo vadovas Žilvinas Freigofas, Žemės ūkio ministerijos specialistė Violeta Dubnikienė iš Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus, Regina Voverytė, atsakinga už paramą kaimo turizmui, kaimo turizmo sodybų šeimininkai ir amatininkai iš Vakarų Lietuvos regiono.

Sveikindama seminaro dalyvius Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė kalbėjo, kad prieš pradedant veikti šiam centrui, kurio viena iš pagrindinių ir svarbiausių veiklų turi būti edukacija, Savivaldybė turės atlikti daug namų darbų, kurių svarbiausias – paruošti teisinę centro funkcionavimo bazę (nuostatai, komandos subūrimas, veiklos, pareigybių aprašymai ir kt.).

Kaimo turizmo industrijoje pamažu gimsta supratimas, kad amatininkai ir sodybų šeimininkai turi pradėti glaudžiau bendradarbiauti siekiant sukurti ir turistui pateikti gyvą edukacinį, rekreacinį produktą. Stovint ant itin turtingo istorinio tautodailės, kultūrinio, kulinarinio mūsų tautos paveldo pamato, remiantis į šiuos dalykus, įkomponuojant juos į modernaus šiandienos turisto poreikių skalę, galima daug pasiekti.

Pranešimą tema „Kaimo turizmo produktas bei jo rinkodara, sujungiant kaimo turizmą ir tautinį paveldą“ skaitęs Ž.Freigofas taip pat kalbėjo apie edukacinių programų diegimą teikiant kaimo turizmo paslaugas. Jos turi atitikti vartotojų poreikius, tapti ne universaliomis, o specializuotomis.

Lietuvai nereikia visų turistų. Jai užtektų 3 nuošimčių visų važiuojančių, keliaujančių ir šis sektorius klestėtų. Tam reikia kryptingo darbo, kuris negali būti hobiu, nes tai tokia pat, kaip ir kitos verslo šakos, reikalaujanti strategijos. Kaip bebūtų liūdna, šiuo metu sodybų šeimininkai ir amatininkai bendradarbiauja mažai, nors jau suvokiama, kad kaimo turizmas – ne vien nakvynė ir maistas. Tai – kompleksinė paslauga, kuri užsienio turistui turi būti parduodama kaip įvairių paslaugų paketas.

0001-izzwoy8160002-ia3u6i8170004-i0ijok822

Lietuvos kaimo turizmo asociacija turi ambicingą tikslą – Lietuva  svetingo, jaukaus ir kokybiško poilsio traukos centras, sukuriantis konkurencingiausią kaimo turizmo produktą Baltijos šalyse. Tam reikia jungtinių tiek amatininkų, tiek kaimo turizmo sodybų šeimininkų, tiek žinoma valdžios institucijų pajėgų.

Pranešėja, tautinio paveldo ekspertė Inga Krikščiūnienė iš Liaudies kultūros centro kalbėjo apie tautinio paveldo materialaus ir nematerialaus išsaugojimą. Anot jos, – kaimo turizmo sodyba – mažasis kultūros židinys, iš kurio turistas užsienietis išsiveža žinojimą, emocijas, nuomones, nuojautas apie visą šalį. Tai itin reprezentatyvi sritis, nes kaimo turizmo sodyba – tai tampri tradicijos, kulinarijos ir tradicinės aplinkos jungtis.

Senąją tradiciją sunku pernešti į dabartinę aplinką, tenka kliautis tik elementais, todėl ir buvo pristatyta daug idėjų, kaip šiandienos kaimo turizmo sodyboje pritaikyti tautinius elementus kuriant jaukų, tradicinį, tautinį paveldą, propaguojantį namo vidaus bei lauko aplinkos interjerą.

Pavyzdžiui, trobesių apdaila (vėjalentės, karnizai, langinės), baldai (spintos, lovos, indaujos), interjero audiniai (austinės lovatiesės, skiautiniai, paklodžių krašteliai, grindų takeliai) įvairūs senoviniai rakandai, namų apyvokos daiktai (šaukštai, druskinės, puodynės, lyginimo lentos), namų apyvokos daiktai, kalvystės darbai (žarstekliai, žibintai, rankenos, vyriai), įvairūs įrankiai (pjūklai, sviestamušės, pintinės), įvairūs karpiniai, popierinės užuolaidėlės, šiaudiniai sodai, eglutės žaisliukai, girliandos, vaikų žaislai, įvairios medinės skulptūrėlės, nėriniai ir kt.

Svarbu tai, kad visi šie daiktai tarnautų, būtų gyvi, jais būtų galima naudotis kuriant jaukų, ramų, turiningą, tuo pačiu šviečiamąjį ir patrauklų poilsį.