Tikra nelaimė ar tik paprastas užsispyrimas? Paprasta lietuviška netolerancija kaimynui?.. Taigi, ir vėl tas magiškas žodis „kaimynystė“, kurį laikraščio puslapiuose minime nuolat, ir ne visada iš gražiosios pusės.
Šįkart dviejų artimiausių Švėkšnos seniūnijos Inkaklių kaimo gyventojų nesantaikos priežastimi tapo liepa, auganti jų sklypų riboje, Eglių gatvėje esančioje eglių alėjoje. Tokia rimta priežastimi, kad karas dėl jos tęsiasi jau kone dešimtmetį, o į tą karą įtraukti dalyviai irgi skaičiuojami dešimtimis: jais jau buvo tapę vietos bendruomenės vadovai, seniūnijos valdžia ir žemėtvarkininkai, rajono architektai ir želdinių tvarkymo komisija, miškininkai, net
dvasiškiai ir rajono savivaldybės galvos… Visi jau bent po kelis kartus aplankė Inkaklius. Dėl vienos liepos…
Kvietėsi komisijas ir patį merą
Garbaus amžiaus ponia Elena apie savo bėdą pasipasakoti užsuka į redakciją. Moters tikinimu, šalia jos sodybos, bet jau kaimyno Stasio teritorijoje auganti liepa – tikra Dievo bausmė, per kurią ji seniai nebeteko ramybės. Medis yra taip pavojingai pasviręs, kad jau visai rimtai grasina virsti ant senolės malkinės. Tad ji negalinti ramiai miegoti, nes nuolat baiminasi nelaimės.
Lyg to dar būtų negana, aukštas išlakus medis kiekvieną rudenį numeta galybę lapų, tad senolei tenka nuolat grėbti tuos lapus ir sukti galvą kur juos dėti. „Maišų maišus tų lapų prigrūdu, o padėti nėra kam“, – guodžiasi viena gyvenanti Elena.
Dar jai tenka pririnkti maišus kankorėžių, kuriuos meta toje alėjoje augančios eglės. Ir vėl – tvarkyti vienai pačiai.
Klausiame ar Elena žino, kad gali kreiptis į Savivaldybės želdinių priežiūros komisiją, kuri sprendžia panašias problemas ir kiekvieno medžio mieste ar kaimuose likimą. Elena tik rankomis sumosuoja: neslepia, kad dėl savo bėdos jau ne tik tą komisiją, bet ir patį rajono merą buvusi išsikvietusi. Niekas nepadeda – kaimynas pjauti liepą nesutinka nors tu ką. O jei savivaliausianti, dar ir teismu pagrasina.
Istorija mena gilų sovietmetį
Išgirdęs jog klausinėsime apie šių dviejų inkakliškių bėdą, Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ištaria ilgą „o o o …“ Pasak seniūno, jis jau irgi nebesuskaičiuotų, kiek kartų visais įmanomais būdais bandė spręsti šį konfliktą. Ir ne tik vienas – ir bendruomenę telkėsi, ir Švėkšnos seniūnijos žemėtvarkininkus į vietą siuntė, su vietos bažnyčios dvasiškiais į Inkaklius važiavo, – niekas negelbėjo.
Seniūnui gerai žinoma ir šios istorijos priešistorė. O mena ji gilius sovietmečio laikus, kuomet toje vietoje dar žaliavo kaimyno Stasio a.a. tėvų sodintas sodas – arti pusšimčio obelų. Elenos šeima tas obelis iškirto ir toje vietoje sau namą pasistatė. Žinia, ne savavališkai tą padarė – toks buvo sovietų valdžios leidimas. Tik kaimynas gal dėl to vis dar tebepykstantis.
Kažin ar kas beprisimena, kuriuo metu kaimyno Stasio tėvai abiejų sklypų riboje užsodino eglių alėją, o joje įsimaišė ir kelios liepaitės. Viena jų ir tapo jau gal dešimtmetį besitęsiančios kaimynų nesantaikos priežastimi.
Seniūnas nebemato išeities
Išklausę Elenos pasakojimą įsivaizdavome, kad senolės gyvenimo trukdis yra pasviręs mažų mažiausiai kokių 45 laipsnių kampu. Tačiau pamačius buvo ko nustebti: pasvirimas toks menkas, kad medžio griūties į jos kiemą prognozuoti nesiryžtume.
Bet, kaip sakoma, Dievulis saugo tą, kuris saugosi pats, o ir kiekvieno žmogaus noras savame kieme gyventi taip kaip norisi visai suprantamas. Juolab suprantamas ir garbaus amžiaus močiutės noras netampyti medžio lapų prigrūstų maišų.
A.Šeputis sako, jog ir jam pačiam nesinorėtų, kad toks medis į jo kiemą nuvirsti grasintų, ir kelis mėnesius jo krentančius lapus reikėtų grėbti.
Tačiau liepa auga privačioje kaimyno erdvėje, o tokiose erdvėse visos komisijos bejėgės – nieko nei padaryti, nei įpareigoti kaimyną ją nupjauti negali. Tai mums patvirtina ir rajono želdinių priežiūros komisija, kurios nariai yra ir visi seniūnai.
Be to, medį apžiūrėję ūkio darbus išmanantys vyrai tikina, kad ir nupjauti tą liepą nebūtų taip paprasta. Medis senas ir didelis, tad jį šalinant reikėtų ir specialios technikos, ir lynais jį įtempti. Vadinasi tai dar ir nemažai kainuotų, anot kai kurių pašnekovų, bent porą šimtų eurų.
Tačiau Elenos tai nė kiek negąsdina, senolė tvirtina, jog sutiktų ir pati prisidėti, kad tik nekenčiamos liepos jos akyse nebeliktų.
Seniūnas sako, jog paskutinis patarimas, kurį jis davė Elenai, buvo išsikviesti TV pagalbą…
Kaimynas primena praeitį
Atskubės ta Pagalba į Inkaklius ar ne, dar matysime, bet kol kas kaimynas Stasys dar daugiau įdomių faktų pateikia. Tačiau Stasio balse, nei pykčio, nei kokių nuoskaudų – vienas tik nesupratimas, ko Elena, kuriai, anot jo, jau laikas būtų ramiau gyventi, vis dar ieško prie ko prikibti. Stasys pasakoja daugybę kartų apie tai kaimynei kalbėjęs, bet tuščiai – ji į geranoriškas kalbas nereaguoja.
Kaimynas pasakoja, jog Elena yra papildomai apie 500 kvadratinių metrų jo žemės gavusi už ačiū. Tiksliau – neteisėtai užėmusi, ir tai jai jau ne kartą buvę išaiškinta žemėtvarkininkų. Visgi Stasys neketina nei apie tai jai dar kartą priminti, nei bylinėtis.
„Ar eisi su kaimynu pyktis? Tegu naudojasi, man užtenka tos žemės. Aš jai sakiau, kad abu jau esame tokiame amžiuje, kai reikėtų geranoriškai vienas į kitą žvelgti, nes greitai toje žemėje galim susitikti. Bet kaimynė nė už ką nenori taikos“, – ramiai dėsto vyras.
Stasys dar prideda, kad senolė ir pati bandė tą liepą sunaikinti – mėsos rasalą ant jos pylė, bet šioji tik kiek pagelto toje pusėje, o daugiau nieko nesidarė. Bandė ji ir genėti liepą, nes ji pasakęs: „Kiek tau reikia, tiek nupjauk tų šakų“. Bet jai vis negana.
Anot jo, eglių konkorėžius Elena galėtų į krosnį kišti – visai neblogas kuras būtų. O apskritai nereikėjo kaimynei kažkada statant namą lįsti ten, kur kažkas nepatiko, nes matė ir egles, ir tą liepą. Toji alėja, anot jo, jau bent 70 metų stovi, o jo tėvų statytai sodybai ir visas 100 bus, o Elenos namai statyti gal tik prieš pusšimtį metų.