Švėkšnoje gyvenantys Pranas Dirgėla ir Domas Rauktys jau daug metų vienas kitą vadina gerais kaimynais. Dar sovietiniais laikais juos siejo bendras darbas, bendros švenės. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, šilti ryšiai taip pat neišblėso, kaimynai toliau padeda vienas kitam džiaugsme ir varge.
Kartą, Pranui ir Domui besišnekučiuojant apie gyvenimiškus rūpesčius, akiratin papuolė kryžius, kuris buvo stipriai pasviręs. Vyrai nusprendė, kad šalia Prano sodybos, prie riboženklio, esančiam kryžiui negalima leisti nuvirsti. Kaimynai vis kryžių tvirtino, apkasė, kad tik šis dar galėtų būti matomas.
Laikas bėgo, medinis kryžius visai sutrūnijo. Pranas ir Domas ryžosi į tą pačią vietą pastatyti naują kryžių. Domas tam reikalui paaukojo ąžuolą, o Pranas sumokėjo už išpjovimą, nupirko dažų ir paruošė aikštelę.
Naujojo kryžiaus gimimas vyko Domo kieme. Jis pats padarė tokį kryžių, koks buvo iki sutrūnijimo, sugalvojo atstatytą kryžių ir tvorele aptverti, kad piktžolės nepriželtų ar gyvūnai nekapstytų žemės.
Kai viskas buvo paruošta, vyrai sukvietė geranoriškus kaimynus, kurie padėjo nelengvam kryžiui pakilti. Naujasis kūrinys buvo pašventintas 2012 m. vasaros pabaigoje vietinio kunigo.
Paklausti, kodėl nusprendė imtis iniciatyvos atstatant kryžių, Pranas ir Domas atviravo, kad jie neįsivaizdavo, jog gali pasielgti kitaip. Pranas prisipažino, kad ir sovietinėje Lietuvoje, kai už krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą galėjo susilaukti bausmės, santvarka jo neišgąsdino.
Pranas prisiminė keistą įvykį, nutikusį prieš daugelį metų. Tuomet jam pažįstama moteris papasakojo, kaip kartą jai einant pro kryžių kažkas įkrito į akį. Akį iš karto pradėjo skaudėti. Tuomet moteris pabučiavo kryžių ir skausmas akimirksniu dingo.
Spėjama, kad kryžius toje vietoje pastatytas maždaug prieš 100 metų. Domas atsimena, kad prie kryžiaus kabojo lentelė su data, tačiau tiksliai įžvelgti skaičių jau buvo neįmanoma. Šią lentelę ir senąjį kryžių kaimynai sudegino ir užkasė toje pačioje vietoje. Pranas pasakoja, kad taip pasielgė todėl, jog buvo girdėję apie tokį pašventintų, bet laiko sužalotų objektų sunaikinimo būdą. Tiesa, Dievo mūka (nukryžiuoto Kristaus figūra) išliko ta pati.
Remiantis istorijos šaltiniais, toje vietoje, kur dabar stovi aprašomas kryžius, anksčiau buvo Užlaukio kaimo dviejų lauko kelių sankirta. Apie 1983 m. šis kryžius tikriausiai buvo nuverstas, tačiau, Barboros Surplienės iniciatyva, Užlaukio naujakuriai jį atstatė.
Vykstant sovietinio ūkio alytnamių statyboms, kryžius atsidūrė ant sklypų ribos.
Šis kryžius – kaimynų draugystės, patriotiškumo ir senųjų tikėjimų išsaugojimo simbolis.