Lietuvoje plinta baisus internetinis „žaidimas“ „Mėlynasis banginis“, tikslingai nukreiptas į 11-16 metų amžiaus paauglius, turint tikslą pilnai pavergti jų pasąmonę, manipuliuojant jais ir įperšant „mirties kultą“.
Žmonės, kurie verbuoja vaikus, daro tai ypatingai išradingai, viliodami vaikų dėmesį mistiniais ženklais ir reiškiniais, mįslingais piešiniais ir posakiais, netradicine muzika. Jie sąmoningai įtraukia vaikus į pavojingą veiką, vadinamą „žaidimu“, kurio vienintelis tikslas – vaiko mirtis.
Šis nusikalstamas „žaidimas“ – tai socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Facebook“ ir pan., sukurta grupė, prie kurios jungiasi nariai. Vėliau bendravimas vyksta mobiliuoju telefonu per programas „Viber“, „Wats up“ ir pan.
Žaidimo esmė – paauglys per 50 dienų turi įvykdyti 50 užduočių, iš kurių paskutinė – savižudybė.
„Mėlynasis banginis“ priklauso vienai iš grupių, kurios dar vadinamos „mirties grupėmis“. Tai suicidą (savižudybę) propaguojančios grupės, kurių veikla nukreipta į silpniausią ir pažeidžiamiausią visuomenės dalį – vaikus.
Vaikui, užsiregistravus vienoje iš minėtų grupių, „priskiriamas“ vadinamasis „kuratorius“, kuris ir duoda užduotis. Neretai „kuratoriai“ save vadina „banginiais“.
Išeiti iš žaidimo galima, tačiau padaryti tai labai sudėtinga. Jeigu žaidėjas informuoja, kad nebenori tęsti žaidimo ir nori iš jo išstoti, „Kuratorius“ į socialinį tinklapį atsiunčia nuorodą, teigiant, kad paauglys gali išsiregistruoti ją nuspaudęs (arba sugalvojama kita priežastis, svarbiausia, kad nuoroda būtų paspausta). Nuspaudus atsiųstą nuorodą, monitoriuje ar ekrane atsiranda užrašas, kad puslapis nerastas (Error 404). Tačiau, kai tik nuspaudžiama nuoroda, „banginis“ gauna vaiko kompiuterio IP adresą, gyvenamosios vietos adresą, apie socialiniuose tinkluose esamą vaiko parašytą ir kitą asmeninio gyvenimo informaciją.
Kai duomenys pakliūna „kuratoriui“, prasideda vaiko šantažas. Vaikui grasinama, kad jei jis nenusižudys, „banginiai“ nužudys jo tėvus, artimuosius, draugus ir jį patį. Vaikui teigiama, kad jis turi mirti arba kartu su juo ir dėl jo kaltės mirs ir kiti žmonės.
Iš pradžių vaikai narystę „Mėlynajame banginyje“ suvokia kaip žaidimą, neįvertinę viso situacijos rimtumo.
Pradžioje paaugliai, protestuodami prieš tėvus ir aplinką, didžiuojasi tuo, kad yra „mirties grupės“ nariais.
„Kuratorius“ bendraudamas su vaiku, sužino jo situaciją, guodžia, palaiko, tampa artimu draugu. Tokie vaikai, suklaidinti kuratorių geranoriškumo, paklūsta, vykdo užduotis ir nepastebimai įsitraukia į žaidimą.
Maždaug ties 25-ąja užduotimi vaikas pradeda suvokti, kad tai jau nebe žaidimas, tačiau negali iš jo ištrūkti, nes būna įbaugintas, šantažuojamas, būna iškreiptas jo tikrovės suvokimas. Vaikas būna įtikintas, kad tik mirtis gali išlaisvinti jį nuo skausmo, kad po mirties jis patirs ramybę.
Paaugliai gali net nusižudyti, kad apsaugotų savo artimuosius nuo butaforinio pavojaus arba kad nutrauktų savo sielos kančias.
Kokios „Mėlynojo banginio“ užduotys?
Jos dažniausiai yra individualios kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į jo išgyvenimus ir psichologinę būseną. Iš pradžių užduotys būna nekaltos, pavyzdžiui, vaikui sakoma nupiešti banginį ant popieriaus lapo, prieiti prie lango, tačiau vėliau jos tampa sudėtingesnės, liepiama žiauriai save žaloti (pjaustyti kūną skutimosi peiliuku, badyti adatomis ir kt.), įteigiama, kad fizinis skausmas palengvina dvasinius išgyvenimus.
Vaikai verčiami žiūrėti siaubo filmus, filmus apie savižudybes, klausytis keistos psichiką veikiančios muzikos. Vaikas verčiamas išgyventi pavojų (pavyzdžiui, liepiama perbėgti priešais atvažiuojantį automobilį arba perbėgti po važiuojančio traukinio platformomis, naktį užeiti į apleistą namą, kuriame, neva, yra vaiduoklių, ir pan.).
Kiekviena įvykdyta užduotis turi būti nufotografuota arba nufilmuota ir nuotraukos arba vaizdo medžiaga tuoj po užduoties įvykdymo turi būti nusiųsta paauglio veiksmus kontroliuojančiam ir užduotis duodančiam asmeniui.
Dažniausiai vaikai bijo vieni pereiti minėtus išbandymus, todėl stengiasi į „žaidimą“ įtraukti savo draugus. Dėl šios priežasties žaidėjų skaičius auga labai sparčiai.
Žaidėjai per pusantro mėnesio visiškai užsiveria savyje, juos kamuoja košmarai, atsiranda keistos haliucinacijos. Dėl nuolatinio miego trūkumo vaikas neatskiria kur tikrovė, o kur iliuzija, sąmonė pradeda painiotis. Esant vaikui tokioje būsenoje, juo manipuliuoti tampa lengviausia.
Kaip atpažinti, kad vaikas dalyvauja šiame žaidime?
Pirmas požymis – vaikas užsidaro savyje, stengiasi su niekuo nebendrauti, tampa apatiškas aplinkai, daug laiko praleidžia prie kompiuterio, nuolatos su kažkuo susirašinėja mobiliuoju telefonu, slepia telefoną ir nepalieka jo be priežiūros. Iš telefono būna ištrinta susirašinėjimo istorija, uždedami slaptažodžiai, kad niekas negalėtų pamatyti informacijos, vaikas nebenori lankyti mokyklos, nekuria ateities planų, dažnai praleidžia laiką vietose, apie kurias nepasakoja, klausosi keistos muzikos, žiūri filmus ar video vaizdus, kuriuos iš kart išjungia, kai į kambarį kažkas ateina. Atsiranda susidomėjimas pomirtiniu gyvenimu, vaikas vis dažniau užsimena apie mirtį, kalba keistomis frazėmis. Tačiau ryškiausias požymis – randai ir žaizdos ant kūno, pjaustymosi žymės.
Ką daryti, jei vaikas tapo žaidėju?
PRISIMINKIME, KAD VIENINTELIS SAVIŽUDYBĖS PRIEŠNUODIS – TAI MŪSŲ DĖMESYS, MŪSŲ RŪPESTIS IR MŪSŲ PALAIKYMAS.
Vienintelis ir teisingas kelias – tapti vaikui draugu, kad vaikas jumis pasitikėtų, kad nebijotų pasipasakoti, kad nebijotų būti nubaustas už tai, ką padarė, kad būtų užtikrintas, jog jis bus suprastas, kad jis nesijaustų vienišas.
Pagalbos telefonai
Jaunimo linija, tel. 8 800 28888; dirba I-VII visą parą;
Vaikų linija, tel. 116 111; dirba I-VII 11:00-21:00 val;
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius, tel. (8 527) 57564; veikia visą parą;
Bendrasis pagalbos telefonas 112;
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (policijos budėtojų) telefonas (8 446) 20270.