Paroda „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820-1870 m.“ Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre veiks iki vasario 24 d.
Norintys pavairuoti burlaivį (kompiuterinį simuliatorių) ir sužinoti, kaip ir kada į Lietuvą buvo pradėtos vežti silkės, turėtų suskubti į Rusnę, kur Salos etnokultūros ir informacijos centre pradėjo veikti kilnojamoji paroda „Jūros sidabras – iš Stavangerio į Klaipėdą 1820-1870 m.“.
Parodos atidaryme dalyvavęs jos autorius istorikas Dainius Elertas pasakojo, kad sūdytos silkės poreikis mūsų krašte ir visoje Lietuvoje išaugo kartu su krikščionybe.
Daug kam gali pasirodyti keistas ar egzotiškas faktas, jog šis jūros produktas prieš porą šimtų metų ir tapo pagrindine jungtimi tarp Klaipėdos ir Norvegijos miesto Stavangerio. Mat 1820 metais prie Stavangerio krantų pasisuko didžiuliai silkių tuntai ir žiemomis šis neaprėpiamas maisto kiekis tiesiog plūdo į tinklus. Silkė Stavangerį pavertė klestinčiu miestu.
Minėta paroda sukurta kartu su Stavangerio jūrų muziejumi ir yra dviguba: norvegiškas variantas keliauja po Norvegiją, lietuviškasis išsiruošė į pirmąją kelionę po Lietuvą.
Pasak lietuviškosios parodos kuratoriaus istoriko D.Elerto, didelė sūdytos silkės realizavimo rinka buvo Baltijos jūros šalys, kurių gyventojai nuo seno mėgo ir vertino šią maistingą žuvį. Koks pasninkas – be silkės?
Tačiau istoriko surinkti duomenys rodo, kad pirmosios silkės ilgą laiką buvo tik aukštuomenės ir dvariškių tarnų maistas. 1808 metais silkė iš Baltijos jūros pasitraukė, o kadango Lietuvoje silkės vartojimą lėmė ir katalikiška pasninko tradicija, todėl šio produkto ėmė itin trūkti.
1815-1870 m. šimtai Stavangerio nedidelių laivų gabeno sūdytos silkės statines į Baltijos jūros uostus, o atgal plukdė rugius ir kanapes. Lietuvoje silkę paskirstydavo žydų pirkliai. Istorikas D.Elertas pasakojo, kad 1796-1801 m. Rusijos imperijos Lietuvos gubernijoje gyveno apie 250 tūkst. žydų litvakų. Daugelis buvo miestelių amatininkai ir prekybininkai. Šie prekeiviai perimdavo iš Norvegijos į Klaipėdos uostą atgabentas silkes, kurios pasiekdavo lenkiškai kalbėjusią diduomenę, tik vėliau – ir lietuviškai šnekančią valstiečių daugumą.
Pasak istoriko, silkės šiai pakrantei tikrai reikėjo daug. „1834 metų vasarą 90 norvegų laivų į Rygą atplukdė 63 000 statinių silkės, – pasakojo D.Elertas. – 1841 m. 107 jų laivai į Gdansko uostą atgabeno 50 000 statinių silkės. 1849 m. 98 nedideli norvegų laivai į Klaipėdą atplukdė 50 000 statinių. 1850 m. vasarą – 126 norvegų laivai pristatė 62 000 statinių silkių į Karaliaučių.“
Silkė lėmė Stavangerio suklestėjimą. Iki tol varganas ir neišvaizdus miestas, kuriame XIX a. pr. gyveno tik apie 2300 žmonių, per 60 metų laikotarpį tapo ketvirtu didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.
Pasak D.Elerto, paroda sudaryta taip, kad kiekvienas susidomėjęs joje gali rasti „kabliukų“, kad istoriniai ryšiai gali būti atkurti ir puoselėjami ir dabar. Jo manymu, tai ypač aktualu Rusnės gyventojams, plėtojantiems kaimo turizmo verslus.
Vienoje parodos publikacijoje D.Elertas yra paminėjęs iš Danijos kilusią, Rusnėje gyvenusią verslininkų Ankerių šeimą.
Rusniškiai buvo nustebinti istoriko žinia, kad vienas Ankerių giminės atstovas yra tapęs pirmuoju Norvegijos Reichstago pirmininku.
Kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ šeimininkė Daiva Plikšnienė, prisiklausiusi istorijų apie norvegams taip brangią silkę, čia pat ėmė kalbėti, kad rusniškiai turėtų išsirinkti savo kraštui „labiausiai nusipelniusį“ produktą. Aišku, tai nebūtų silkė. O gal juo taptų net ne žuvis, garsinanti visą pamarį, o… bulvė? Juk buvo laikas, kai rusniškiai su savo augintomis bulvėmis pasiekdavo Kaliningradą, Archangelską…