Kaip mes „Šanchajuje“ Kalėdų ieškojome

Sanchajaus gyventojaiŠvenčių dienomis, kai jaukiuose namuose sėdome prie gardžiausiais valgiais nukrautų stalų, jie sėdėjo ant palaikiais skudurais pridengtų dėžių ar senų baldų liekanų. Ant stalų dėjo nežinia ką, bet tikrai ne išmanių šeimininkių keptus pyragus ir troškintas žąsis. Dėjo silkės puselę, duonos kriaukšlę arkokią konservų dėžutę. Nebuvo ant stalų ir šventiškai padabintos eglės šakutės, o jei kur ir buvo, tai tiesiog nuo čia pat augančių spygliuočių nulaužta, bet jokio blizgučio nemačiusi.

Dar vienas „būtinas dalykas“ buvo ant jų stalų – butelis stipresnio gėrimo, nes tie vyrai tikino, kad iš kur nors jį vis tiek „susivairuos“: nutemps į „metalinę“ čia pat besimėtančio metalo gabalų – va jau ir bus už ką švęsti…

Tokio vargo ir to metalo apsčiai matėme dar prieškalėdžiu pasukę į pastaruoju metu liūdnai garsėjantį vakarinį Šilutės pakraštį – „Šanchajaus“ garažų rajoną. Garsėjantį todėl, kad nežiūrint į tai, jog čia daugelį metų tie garažai buvo kai kurių šilutiškių gyvenamasis rajonas, prieš kelis mėnesius buvo pradėtas „Šanchajaus“ sunaikinimo procesas. Bet… pinigai baigėsi, procesas sustojo, o keletas vyrų garažuose kaip gyveno, taip ir tebegyvena.

Tik va – Kalėdų pas juos, kad ir kaip ieškojome, neradome…
Visų vardus pagyvina pravardės

Pačiame „gyvenvietės“ pakraštyje, tarp krūmų, – namelis su atskiru kiemu. Tarsi koks vienkiemis. Prie jo pasitinka Remigijus, netrukus ir jo „kambariokas“ Kęstas išlenda, bet ilgan pokalbin nesileidžia – stumdamas savo dviratį kažkur iškeliauja.

Remigijus atvirkščiai – be pykčio, be gailesčio sau ir bet kokių kitų emocijų pasakoja savo istoriją: kaip čia atsidūrė, kaip tas Kalėdas švęs.

„Eikit ką nors apsivilkti, sušalsite“, – raginame vien niekad neskalbtu megztuku vilkintį vyrą. „Aš – šiaurinis žmogus: visą Rusiją savo laiku su bulvėmis išvažinėjau, Tolimuosiuose Rytuose 2 metus armijoj tarnavau – man niekada nešalta, pirštinių nesu turėjęs“, – ramiai atsako.Sanchajus siukslynai_1

Daugiau drabužių neturi – tik tuos, kurie „ant savęs“. Paragintas nueiti į labdaros krautuvę, sako žinojęs apie ją, tik primiršęs buvo. Dabar jau nueis, dar ir darbo laiką pasitikslina.

Toliau pasakoja, kad garaže prieš 2 metus įsikūręs, o prieš tai ir Šilutės seniūnijoje, ir pas ūkininkus tekę dirbti. Savus namus lyg ir turėjęs kažkada, bet tai – nebeatmenami laikai.

Tai kokios bus tos dviejų vyrų Kalėdos čia, vėjo perpučiamame namelyje? Kaip su žmogiškais jausmais susiderės – negi taip ramiai, kaip dabar apie savo dalią pasakoja?

Remigijus nenuslepia, kad vienas seniūnijos darbuotojas kažkada net pasakęs, jog jo vietoje pasikartų… „Bet aš tokių minčių neturiu, nes prošvaistę numatau – biški darbuotis žadu pradėti“, – sako vyras.

Remigijus tikina, kad Kalėdos jų namuose bus: eglės šaką susirasti sugebės, dar ir žaisliukų kokių nors prigalvos.

Susieis gal ir su kitais garažuose gyvenančiais vyrais, kurių priskaičiuoja dar kelis: jo „kambariokas“ Kęstas Gyslius, Jonis ir Kęstas, kurie turi šunį ir elektrą, dar Gintaras ir toks Česka… Na dar ateina ir 83-ejų Rička Ožkinis, kuris čia ožkas augino, bet šis nesiskaito – jis mieste gyvena.

Pajudės ir turės

Sanchajus suoLyg patvirtindamas tokius žodžius, į jų namelį suka Gintaras, gyvenantis, kaip vėliau paaiškėja, visai kitoje „gatvelėje“. Čia dar jo amžinatilsį tėvukas garažą turėjo, du motociklus laikė. Dabar jau keleri metai jame 50-metis Gintaras įsikūręs. Namelis turi savo vardą – Gintaras jį vadina jurta. Prie šono priglaustas sandėliukas visokiems rakandams laikyti. Jis net yra rakinamas – Gintaras parodo pakabinamą spyną.

„Ar pasitaiko vagysčių?“ – nustembame. „Visokių čia dabar priviso, ką randa, tą pasiima“, – sako vyras, ir pasakoja, kad 30 metų buvo galima nieko nerakinti.

Gintaras bando papasakoti savo istoriją – kaip „nesusipratėliai“ antstoliai jo sąskaitas užblokavo, todėl jis pinigų už viešuosius darbus negali pasiimti.

Negi jie taip be priežasties ėmė ir užblokavo? Vyras prisipažįsta turįs smulkių nuobaudų – tai gatvę ne vietoje perėjęs, tai dviračiu be liemenės važiavęs. Kiek iš viso baudų jau sukaupė, nebežino, bet vis tiek antstoliai dėl visko kalti.

„Jurtoje“ stovi dujų balionas ir ant stalo padėta mažytė dujinė viryklė – tai Gintaro krosnis. Duris jis atveria plačiai, o į raginimą nevėdinti namų be reikalo atsako, jog jis pripratęs – neretai namuose tik 5 laipsniai šilumos būna.

Dujų baliono užtenka mėnesiui ar kiek ilgiau. Dujoms vyras vis dėl to užsidirba: arba pirma antstolių spėja savo sąskaitą ištuštinti, arba metalą parduoda.

Iš kur tas metalas? Gintaras ir su savo dviračiu priėjęs Kęstas Gyslius liepia apsižvalgyti aplink ir plačiai mosteli rankomis: tik imk ir vežk.

Išties visur aplinkui – metaliniai garažai. Vieni – jau be sienų, kiti – dar sveiki.

Vyrai pasakoja, kad metalo čia užtenka ir dar, matyt, ilgai užteks visiems, kas nori užsidirbti.

Kai vyrams primename apie artėjančias Kalėdas, išgirstame, kad ruošis jie šventėms: „Yra eglių aplinkui, laušim šaką, metalą priduosim į metalinę“, pasvarsto būsimą pasiruošimą. Dar išsitaria, kad Česka va – „jau ir dabar tempia metalą net pajuodęs“, o „Gražkė dar prie „Maximos“ pasėdės“, suprask – grynųjų pasirinks. Būtų gerai ir šampano, bet jei negaus, tai kokio kitokio gėrimo vis tiek „susivairuos“.

„Kas ieško, tas randa, tik reik judėti“, – apibendrina Gintaras.

Viena valdžia davė, kita atima

Kęstas ir Jonis – tie, kurie turi šunį ir elektrą – iš namelio neišlenda, nors nekviestus svečius matydamas Juodis ambrija nesustodamas. Niekas nejuda ir Ričkos Ožkinio valdose, net ir ožkų jau nebesimato.

Prie vieno garažo puikuojasi užrašai ne tik apie tai, kad čia veikia automobilių servisas, bet ir primenama, jog… aplinka stebima vaizdo kameromis. Šalia sėdi vienišas rainis. Akivaizdžiai peralkęs, nes nesibaimina svetimo automobilio, atvirkščiai – šlubčiodamas sužeista koja pripuola vos dureles pravėrus.

Visoje teritorijoje – nesibaigiantys šiukšlynai, vienur sustumti į krūvas, kitur – nejudinti kokį dešimtmetį. Kur ne kur žiojėja vandens duobės – tai vietos, kuriose buvo garažų pamatai. Dabar teritoriją tvarkyti pradėjusiai įmonei teko ir tuos pamatus išrausti.

Taip liūdnai dabar atrodo vieta Pievų ir Inkaro gatvėse, kurioje prieš tris dešimtmečius tuometė valdžia leido kurtis iš kitos miesto vietos iškeldintų garažų šeimininkams. Ir dar patikino, kad žemę jiems išnuomoja 90-čiai metų. Nors darbar liko dar du trečdaliai skirtojo laiko, šiemet pavasarį čia įsikūrusiems šilutiškiams pranešta, kad jie yra pažeidėjai, neteisėtai užgrobę valstybinę žemę.

Tiesa, jiems dar buvo pasiūlyta ieškotis žemės dokumentų, bet čia pat  Nacionalinės žemės tarnybos specialistai informavo, jog net Savivaldybė tokių dokumentų neturi…

Reikės apie 100 tūkstančių eurų

Pernai skelbtą konkursą sutvarkyti „Šanchajaus“ garažų teritoriją laimėjo UAB „Šilutės polderiai“, konkursą skelbė rajono savivaldybė, nors nežinia, ar tikrai privalėjo tai daryti, mat žemė čia – valstybinė. Kaip tik dėl pastarosios priežasties pirmieji teritorijos išvalymo „šaršalą“ dar pernai vasarą užvirino Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriaus specialistai.

Prielaidą, kad galgi ne savivaldos reikalas buvo imtis valstybinės žemės tvarkymo, iškelia Savivaldybės gamtosaugininkas Pranas Sirtautas, kurio klausinėjame apie darbų eigą. Pasirodo, „Šilutės polderiai“ jau atliko darbų už ketvirtį milijono eurų. Kaip tik tokia suma šios 2 hektarų teritorijos sutvarkymui buvo numatyta šių metų Savivaldybės gamtos apsaugos rėmimo programoje. „Šilutės polderiai“ juos panaudojo per porą mėnesių ir per tą laiką išgabeno 4,3 tonos pavojingų ir 324 tonas nepavojingų atliekų. Išvežta ir daugybė padangų, bet jų kiekis dar nežinomas, nes savivaldybei sąskaita dar nepateikta.

Pinigams pasibaigus darbai sustojo, nors, anot P.Sirtauto, išvalytas dar nedidelis gabalas. Tad dabar belieka laukti, kol bus patvirtintas kitų metų savivaldybės biudžetas ir bus bent apytikriai aišku, kiek atliekų čia dar liko ir kiek dar lėšų teks skirti joms išvežti.

Kiek tų atliekų šiame rajone iš viso sugulė per 30 metų, net numatyti neįmanoma, nes, pasak P.Sirtauto, nėra ir metodikos, pagal kurią būtų galima daryti panašius skaičiavimus.

Šilutės seniūno pavaduotojas Algirdas Ivanauskas mano, kad iš viso „Šanchajaus“ sutvarkymui reikės mažiausiai 100 tūkstančių eurų, nes, be kita ko, visame plote mėtosi ir daug ypač pavojingų atliekų – šiferio.

Pavaduotojui gerai žinoma, kad visoje teritorijoje yra nemažai ne tik visokiausių tvartukų ir diendaržiukų, bet ir gyvenančių žmonių. Tiesa, pastebėta, kad prasidėjus tvarkymo darbams jie patys pamažu dingsta iš čia. Kur – nepasakys niekas.

Kai kas pasako: „Varysiu į kaimą“, – išsitaria Gintaras. „Darbo rasiu, man reikia tik Kintus pasiekti“, – dalijasi planais Remigijus.

Pasak P.Sirtauto, dabar reikia laukti, kol bus galima skelbti naują teritorijos sutvarkymo konkursą, tad jis spėja, kad darbai iš naujo įsilinguos ne greičiau nei po kelių mėnesių.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.